Prieš kelias savaites vakare numyniau iki parduotuvės apsipirkti savaitei į priekį. Išgirdau vieno bhakto patarimą, kuris iškart prilipo: taip sutaupau laiko, energijos ir pinigų. Bet dabar ne apie taupymą – apie vertinimą, daiktų vertinimą.
Slankioju po parduotuvę tarp lentynų ir žmonių, ir užkliuvo vienos pirkėjos veiksmas. Nei veido spėjau pažiūrėt, tik esmę užfiksavau: ji nuo lentynos paėmė maisto gaminį – gal duonos kepalą ar kokį batoną – ir atsainiai numetė į vežimėlį, lyg akmenį ar net šiukšlę.
Galvoju: vartotojiška kultūra. Net iš pirkėjo elgesio galima spręst apie gaminio vertę. Jei ten buvo duona, kokia jos kokybė? Kelerius metus trumpai dirbau maisto pramonės įmonėj – pieninėj: po to daugiau maistą gaminuosi pats, jis švaresnis, sveikesnis.
Mes nesąmoningai nelabai vertinam ne rankų darbo gaminių – maisto, baldų, rūbų, avalynės, technikos, architektūros. Čia nėra mums taip reikalingos žmogaus energijos. Juk matėm rankomis statytas bažnyčias, šventyklas, drožinėtus baldus, siuvinėtus rūbus, lipdytus indai, austus audeklus, rankomis rašytas knygos, ragavome naminio maisto. Juk tie daiktai tokie šilti, mieli, tas maistas toks skanus, gardus.
Namuose turiu rankų darbo daiktų: močiutės sesers staklėmis austų audinių, indiškų drožinių, močiutės rūbų, nuotraukų. Ir pats namas statytas rankomis. Seneliai naudojo dalgį, sviesto plaktuvą, plūgą, medinį lygintuvą. Medinį! Bet šiandien pramonei reikia ekonomikos, o ekonomikai – pramonės. Dabar scenoje kiti dalykai.
Bet ar ilgai truks jų pasirodymas? Ar, kaip sakė Tėvas Stanislovas, neapsivemsim persivalgę? Šrila Prabhupada mums sakė, kad gyvenimas turi būti paprastas, o mąstymas išsaukštintas.
Šiandien kaip vaikystėj: dainavo „Keistuolių teatras“ – „Mes gyvenam taip, kaip norim, mes gyvenam aukštyn kojom!“ Bobutė kaime žibaline lempa švietė ir karvę melžė, o šiandien turim internetą, telefonus, lėktuvus. Kur nueisim?
Utenoj gyvena maharadža Dhirašanta dasa Gosvamis – jis tyrinėjo, kaip lietuviai praeitame amžiuje gyveno. Jis suprato, kad materialiai gyvenom labai kukliai, turėjom mažai daiktų, gyvenom paprastai, gyvai.
Kiek įmanoma rinkimės iš gaminius natūralių medžiagų ir pagamintus žmonių rankomis. Dar palankiau bus, jei gamintojai draugauja su ekologija, gamta, dvasingumu.