Prieš kelias savaites jau vakare numyniau iki parduotuvės savaitei į priekį apsipirkt. Išgirdau tokį vieno bhakto patarimą ir jis man iškart prilipo, nes taip sutaupau ne tik laiko, energijos, bet ir pinigų. Bet dabar ne apie taupymą parašysiu šįkart, o apie vertinimą, daiktų vertinimą.
Tai slankioju po tą pardoteką tarp lentynų ir žmonių, jau va tuo užeisiu už lentynų eilės, bet kažkaip akis užliuvo už tokio įdomaus pirkėjos veiksmo. Nei veido praeidamas nespėjau pasžiūrėt, tik pačią esmę užfiksavau. Tai ji nuo lentynos pasiėmė kažkokį gaminį, produktą, iš vietos, kurioj ji buvo, sakyčiau gal tai net duonos gaminiai ten. Tai stumia prieš save vežmėlį ir numetė jį labai atsainiai į tą vežimą. Bet taip atsainiai, kad, pasirodė, ten akmenuką numetė ar vos ne šiukšlę į šiukšliadėžę. Nu tai va, galvoju, vartotojiška kultūra. Jau net iš pirkėjo elgesio kartais galima pasakyt apie gaminio kokybę. Kokia, jei ten buvo duonos gaminys, kokybė? Senelis mano Švenčionėlių miestely Aukštaitijoj dirbo duonos kepykloj. Vaikas buvau, jau nedaug ir pamenu kaip ten kas. Bet prieš kelerius metus labai trumpai dirbau vienoj maisto pramonės įmonėj, tiksliau pieninėj, tai po darbo viešbučiuose ten labai nešvaru, triukšminga, nejauku, žmonės labai užsiteršę. Darbas mechanizuotas: pilstytuvai, lydytuvai, produkcijos linijos ir visas kitas iki išprotėjimo džeržgiantis metalas. Tai kokį galutinį produktą valgau? Produkto kelias labai ilgas, jis prisotintas chemijos, su ilgiausia garantija. Taigi mes net nesąmoningai nevertinam ne rankų darbo produktų, gaminių, kad ir kas tai bebūtų – maistas, baldas, rūbas, avalynė, technika, architektūra. Visur kvepia pramone, pinigais, greičiu, vartojimu. Juk matėm rankom statytas bažnyčias, šventyklas? Ten metų metais jas statė, o ne pusmetį ar metus. Baldus drožinėtus irgi juk matėm, tai ar kvepia jie pigiena? Rūbai, indai, audiniai, knygos. Neliko nei grožio, nei turinio. Tuščias brangus niekutis su reklamos užklijuota etikete. Namuose turiu rankų darbo daiktų: tai močiutės sesers staklių audiniai, indiški drožiniai, močiutės kai kurie rūbai, kuriuos pati mezgė ar siuvo, nuotraukos. O ir pats namas šeimos narių statytas rankom. Dar visai neseniai mano seneliai naudojo dalgį, sviesto plaktuvą, plūgą, medinį lygintuvą ir dar daug kitų rakandų. Nieko neliko. Atėjo teta pramonė su dukterėčia ekonomika ir viską palaidojo. Dabar jų dvi minutės šlovės. Dabar scenoje elektronika, nafta, chemija, elektra. Bet kad ar ilgai truks jų pasirodymas. Ar, kaip sakė Tėvas Stanislovas, neapsivemsim persivalgę? Tai visiškai prieštarauja, ką sakė Šrila Prabhupada – paprastas gyvenimas ir išsaukštintas mąstymas. Šiandien, kaip dar vaikystėj, atsimenu, dainavo „Keistuolių teatras“, „Mes gyvenam taip, kaip norim, mes gyvenam aukštyn kojom!“ Dar šita pati bobutė, kuri guli šalia lovoj, nes jau nepasikelia, kaime žibaline lempa švietės ir karvę melžė, o šiandien jau turim internetą, ryt poryt turėsim naują mandravonę. Kur nueisim su negyvais daiktais? Kam naudingi negyvi daiktai? Pinigams? Ekonomikai? Utenoj gyvena maharadža Dhirašanta dasa Gosvamis, tai nuėjo jis vietinėn bibliotekon pasdomėt kaip lietuviai praeitam amžiuj gyveno. Tai sako, kad lietuviai buvo materialiai labai neturtingi, labai mažai daiktų turėjo, gyveno paprastai, gyvai. O dabar jau mato kur einam, bėgam, skrendam… krentam.
Taigi plastikinių daiktų kultūroje apskritai naudokim kuo mažiau daiktų, o likusius įsigykim iš kuo natūralesnių medžiagų gamintus ne mašinų, robotų, bet žmonių. Dar bus palankiau, jei tai bus žmonės draugaujantys su ekologija, gamta, dvasingumu.