Šiandien vienas toks momentas krito akin žiūrint pro langą. Eina moteris su oranžine liemene ir nešas sniego…ne senį, kastuvą 🙂 Irgi oranžinis. Prieina, žiūriu, prie geltonos smėliadėžės, atsidaro ir grūda vidun tą kastuvą. Nelabai gaunas, smėlis sušalęs 🙂 Tai insideda šūpelin didžiausią sušąlusio smėlio gabalą, ant viršaus dar pila kelias dideles saujas smėlio, uždaro dėžę, pasiima tą kastuvą ir pėdina. Pėdina visa bile kaip persikreipus iki sankryžos, kaip tik užsidegė žalia, tai kirto perėją, o kol ją pražygiavo, jau kitoj pusėj užsidegė žalia, tai ir tą perėjo. Ir kažkur toliau nupėdino, jau nesimatė man. Tai ar čia moteriai, galvoju, dirbt tokį darbą. Ar čia normalu persikreipusiai su smėlio kastuvu prie -10 šalčio baisiausiai prisirengusiai prisimartuliojusiai mindžiot po atviru dangum? Kali juga. Ką jos vyras veikia? O gal nėra to vyro? Koks vyras leistų moteriai dirbt tokį darbą?
Dar nepriklausomybės pradžioj išvis buvo paprastai. Vasara, +25 ar dar daugiau, mašina pila asfaltą, o iš galo moterys, ne vienos jos, dar ir vyrų mačiau, mediniu grėbliu, kurį pats kažin ar atkelčiau, tą asfaltą pirmyn atgal sklaido. Nu ir sukirpimo jos tokios vyriokiško. Įdomiai žiūris. Viešbučiuose su administratorėm visą parą dirbdavom, pieno kombinate su moterim dirbau. Joms ten sunku. Didelis triukšmas, labai daug viršvalandžių, stovimas darbas. Kitos moterys viešbučiuose darbdavo virtuvėj, tai irgi devynias jūras mareles prakaito liejo. Vaje vaje. Kur jų vyrai? Ką jie veikia? Kokios sudarytos sąlygos, kad, kaip Prabhupada sakė, reikia dirbt kaip mūdhom. Ketviros „Šrimad Bhagavatam” giesmės 2 dalies žodyne mūdha abibrėžiamas kaip „kvailys, ne ką protingesnis už asilą“. Aišku, tokia darbo sistema. Leninas gi sakė „Darbas sukūrė žmogų“. Matyt, sistemai naudinga, kad žmogus tiek daug dirba, tada nėra laiko pasidomėt rimtesniais reikalais, pavyzdžiui santykiais, savišvieta, sveikata, dvasingumu. Už maksimalias darbo valandas minimalus atlyginimas. Bingo! Vedinės astrologijos kursuose sakė, kad Vakarus labiau įtakoja Saturnas, atsakingas už darbą, Rytus gi – Merkurijus (dvasingumas). Nu tai testa dirba žmonės, bet kodėl jie kaip kančią tą darbą prisiima. Ar čia ne kančia? Šuo ir kariamas pripranta?
Dirbau kurį laiką vieno viešbučio konferencijų centre, tai jau nepavilkau tos didelės krūvos stalų, kėdžių. Labai daug fizinio darbo ir dar plius laidai, mikrofonai, batareikos, renginių koordinavimas. Turėdavo duot pagalbos, kurios retai sulaukdavu, tai nusprendžiau sugrįžt atgal į durininkus. Tai atėjo kartą tokia pana, sako va aš dirbsiu. Vadybininkas sako, kad čia reiks stalus, kėdes patampinėt. Tai ta sako: „gerai, o ką?“ Prajuokino. Tai tas pasakė, kad jis negali jos priimt, kol ji vaikų dar neturi, nes moterims tai ne į naudą. Ir išėjo ta.
Apskritai daug žmonių dirba ne savo darbą. Greitai tai pasimato, nes nėra entuziazmo, šypsenos, jaučias nuovargis, irzlumas, atmestinumas, nesigaudymas. O darbas, jei jis ne tavo, jis ir bus sunkus. „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” 3 skyriaus 35 tekste Krišna sako Ardžunai: „Daug geriau, nors ir nevykusiai, atlikti savo pareigas, negu puikiai – svetimas. Geriau pražūti atliekant savo pareigas, negu vykdyti svetimas, nes eiti kito keliu – pavojinga“. Darydami ne savo veiklą nesiskleisim, drošim fizinę, psichinę sveikatą, neturėsim gerų santykių, galiausiai nebūsim laimingi. Negalim sėdėt lyg pabučiuoti rankas susdėję, bet gal pagalvokim ar nenusiplaksiu aš tam darbe tampydamas šūpelius smėlio.