Dvasinio gyvenimo kelias nelengvas, o pasaulietinio ne ką lengvesnis. Ir ten, ir ten reikia anksti keltis, daug dirbti, kartais užmokestis būna mažas arba kurį laiką net jokio. Bet taip jau Dievas pasistengė, kad davė mums savybių, padedančių atsidavimo tarnystės kelyje. Kokios tai savybės? Moterims tai natūralus atsidavimas, vyrams – polinkis į askezę.
Šįkart aptarsiu, kas trukdo, o ne padeda dvasinei praktikai.
Moterys natūraliai linkusios atsiduoti, aukotis. Jos aukoja dėl šeimos: vyro ir vaikų. Jeigu ji priima vyrą už autoritetą, tada jos atsidavimas savanoriškas, lengvas ir malonus. Bet ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Ji turi kovoti su, kaip svamis Šrila Prabhupada sakė, XX-ojo amžiaus liga – materija. Moteriai reikia visko! Ir greit! Daug batų, rūbų, daiktų, baldų, gėlių, kilimų, papuošalų ir ko tik nesugalvosi. Jos užduotis – mažinti laikiną materiją, galiausiai pasilikti minimaliai jos ir labiau linkti į dvasingumą.
Kas nepadeda, tas trukdo. Aišku, sąmoningam bhakti jogos kely niekas netrukdo – ką galima panaudoti tarnystei, pamokslavimui, bet net ir čia kuklumas – dorybė, o „mažiau yra daugiau“. Materija turi vieną ydą – ji atitraukia nuo dvasinės praktikos. Materialiai veiklai reikia skirt ir laiko, ir jėgų, kurių turime ribotai. Kinų patarlė sako: „Laiko colis – tai aukso colis. Tačiau net už colį aukso nenusipirksi laiko colio.“
Vyrai daugiau mažiau yra mąstytojai, jiems reikia daug skaityti, gilintis, tikrinti, diskutuoti, išbandyti, prisimatuoti. Kelias į vyro širdį veda per… ne, ne per skrandį, bet per intelektą. Sakoma, tam, kad vyras nukeliautų 30 centimetrų atstumą nuo galvos iki širdies, jam reikės nukeliauti tūkstančius kilometrų pėsčiomis. Tiek užtrunka patirties kaupimas, jos analizė ir sprendimų priėmimas. Jis nukeliaus nuo Vokietijos iki Japonijos dviračiu, praleis ten šventyklose daug laiko ir parvažiavęs dar kurį laiką mąstys, ar rinktis budistinę praktiką. Taip jau yra.
Aišku, dvasinė praktika su intelektu, logika dažnai prasilenkia. Kartais šventraščiuose pateiktas istorijas intelektas priima tiesiog kaip beprotybę, fantastiką, pasaką, legendą ar mitą. Bet tiesa tokia, kad dar palyginti visai nesenai niekas net nesapnavo mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto, lėktuvų ir kitos elektronikos ar technikos. Bet kas anuomet tai būtų palaikęs tokia pačia beprotybe.
Pasaulis didelis, visata didelė, o mes maži, nors mūsų „antenos“ – smegenys, čakros ir kitos mūsų turimos dovanos – yra nepaprastai didelės, brangios. Dvasinė praktika išpakuoja šias dovanas. Realizacijos yra daugiausia, ką galime gauti pasinaudodami šiomis dovanomis. Gilių realizacijų nenusipirksi, neišsinuomosi, nepasiskolinsi. Jos yra apdovanojimas už gilią ir nuoširdžią dvasinę praktiką, atsidavimą Dievui.