Dvasinio gyvenimo kelias nelengvas, nors pasaulietiškas ne ką lengvesnis. Ir ten, ir ten riekia anksti keltis, daug dirbt, kartais užmokestis būna mažas ar kurį laiką net jokio. Bet taip jau Dievas pasistengė, kad davė mums savybių, padedančių atsidavimo tarnystė kely. Kokios tai savybės? Moterims tai natūralus atsidavimas, vyrams gi – polinkis į askezę. Bet šįkart aptarsiu kas trukdo, o ne padeda dvasinei praktikai.
Moterys natūraliai linkusios atsiduot, aukotis. Jos aukojas dėl šeimos: vyro ir vaikų. Jeigu ji priima vyrą už autoritetą, tada jos atsidavimas savanoriškas, lengvas ir malonus. Bet ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Ji turi kovot su, kaip svamis Šrila Prabhupada sakė, XX-ojo amžiaus liga – materija. Moteriai reikia visko! Ir greit! Daug batų, rūbų, daiktų, baldų, gėlių, kilimų, papuošalų ir ko tik nesugalvosi. Jos užduotis – mažinti laikiną materiją galiausiai pasiliekant jos minimaliai ir daugiau linkt dvasinguman. Kas nepadeda, tas trukdo. Aišku, sąmoningam bhakti jogos kely, pasakysim, nieks netrukdo, ką galim panaudot tarnystei, pamokslavimui, bet net ir čia kuklumas – dorybė, o mažiau yra daugiau. Materija turi vieną ydą – ji atitraukia nuo dvasinė praktikos. Materialiai veiklai reikia skirt ir laiko, ir jėgų, kurių turim ribotai. Kinų patarlė sako, kad „Laiko colis – tai aukso colis. Tačiau net už colį aukso nenusipirksi laiko colio.“
Vyrai daugiau mažiau yra mąstytojai, jiems reikia daug skaityt, gilintis, tikrint, diskutuot, išbandyt, prisimatuot. Kelias į vyro širdį veda per…ne, ne per skrandį, bet per intelektą. Sakoma, kad tam, kad vyras nukeliautų 30-ies centimetrų atsutumą nuo galvos iki širdies, jam reiks nukeliaut tūkstančius kilometrų pėsčiom. Tiek užtrunka patirties kaupimas, jos analizė ir sprendimų priėmimas. Jis nukeliaus nuo Vokietijos iki Japonijos dviračiu, praleis ten šventyklose daug laiko ir parvažiavęs dar kurį laiką mąstys, ar rinktis budistinę praktiką. Taip jau yra. Aišku, dvasinė praktika su intelektu, logika dažnai nesutampa, prasilenkia. Kartais šventraščiuose pateikas istorijas intelektas priima tiesiog kaip beprotybę, fantastiką, pasaką, legendą ar mitą. Bet tiesa tokia, kad dar palyginti visai nesenai nieks net nesapnavo mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto, lėktuvų ir kitos elektonikos ar technikos. Bet kas anuo metu tai būtų palaikęs tokia pačia beprotybe. Pasaulis didelis, visata didelė, o mes maži, nors mūsų antenos, t. y. smegenys, čakros ir kitos mūsų turimos dovanos yra nepaprastai didelės, brangios. Dvasinė praktika išpakuoja šias dovanas. Realizacijos yra daugiausia, ką galim gaut pasinaudodami šitom dovanom. Gilių realizacijų nenusipirksi, neišsinuomosi, nepasiskolinsi. Jos yra apdovanojimas už gilią ir nuoširdžią dvasinę praktiką, atsidavimą Dievui.