Šiandien lankiaus kapinėse, tvarkiau tėvo kapą. Paskutinįkart buvau per lapkričio 1-ąją. Gali būt, kad vėl tik rudenį nueisiu. O ko ten dažniau? Ką ten pamatysiu, išgirsiu, sužinosiu? Niekad nesibastau po kapines, kaip kad mama. Cekava sužinot kas naujas pasikavojo, nes ji čia irgi retai lankos. Nu tai aš kiek toliau paėjau per naujus pylimus per daug nesustodamas. Bet kiek toliau paeinu ir žiūriu duobė. Naujai iškasta kapo duobė. Tai ir galvoju va koks gyvenimas, aš dar gyvas tarp mirusių, bet greit gi ir aš čia galiu prigult, kas žino kada ir kur. Va čia pasibaigia mūsų gyvenimėlis, mūsų darbai ir dienos, planai ir svajonės. Šrimad-Bhagavatam 5 giesmės 12 skyriaus 5-6 tekstuose Džada Bharata maharadžai Rahūganai sako: „Materialūs vidinės sąveikos, jungimo ir virsmo procesai, vykstantys žemės stichijoje, suformuoja įvairius kūnus. Štai ir dabar žemės paviršiumi juda kūnai, kuriuos vadiname nešikais. Tarp šiurkščiųjų materialių kūnų yra ir tokių, kurie nejuda, tai, pavyzdžiui, akmenys, Tačiau tiek judantys, tiek nejudantys kūnai sudaryti iš tos pačios medžiagos – žemės, kuri įgyja pėdų, kulkšnių, blauzdų, kelių, šlaunų, liemenns, kaklo ir galvos formas. Ant pečių jie neša medinį palankiną, kuriame sėdi vadinamasis Sauviros karalius. Karaliaus kūnas taip pat tėra dar vienas žemės stichijos rezultatas, tačiau jame tūno Jūsų Šviesybė, laikanti save Sauviros valdovu“. Po to 8 tekste Džada Bharata tęsia: „Visi mes, šios planetos gyventojai, esame gyvosios būtybės. Skiriasi tik mūsų kūnai – vieni gali judėti, kiti – ne. Visi ateiname į pasaulį, kurį laiką gyvename jame ir vėl išeiname, o mūsų kūnas susimaišo su žeme. Mūsų kūnai – tik skirtingi žemės stichijos virsmo dariniai. Virsmai žemės stichijoje suformuoja kūnus su jiems būdingais gebėjimais, tačiau jų egzistavimas tėra sąlyginis, nes viskas, kas randasi iš žemės, ilgainiui suyra ir vėl susimaišo su žeme. Kitaip sakant, iš dulkės esame ir dulke virsime. Kiekvienas, gerai pagalvojęs, prieis prie tokios išvados“.
Aš galiu būt vyras, tėvas, direktorius, lietuvis, baltaodis, aukštas, senas, turtingas ir dar su šimtais įvardijimų. Bet tai nėra realybė. Visa tai tik sąlyginiai, laikini įvardijimai, nes esam sielos, apsistojusios iš žemės nulipdytuose kūnuose. Jei aš įlipu į mašiną, aš gi netampu ta mašina ir jei parai išsinuomuoju kostiumą, tai nesakysiu juo apsivilkęs, kad aš – šitas kostiumas. Kad nesam šitas kūnas, tai yra Vedų mums siunčiama žinutė. Dvasinės praktikos, bhakti jogos, tikslas yra tiek apvalyt samonę ir tiek ją pakelt, kad suprastumėm, jog tai tiesa. Tai iš tikro yra mūsų gyvenimo kelias, bet tai suprasim tik pasirinkę šitą kelia, tik priėmę kuo daugiau dvasinei praktikai palankių ir atmetę nepankių veiklų. Bet kada gi spėt tai suprast, jei taip greit, taip užimtai gyvenam, dirbam, keliaujam. Kada tai spėt suprast? Reikia stabtelt, pakalust savęs ar aš laimingas, ar tikrai gyvenu savo, o ne aplinkos primestą gyvenimą, ar tikrai dirbu tai, kad man patinka, kur realizuoju save, ar tik darau kas man pasakoma ir kiek sumokama? Tuoj kiš tą kūnelį duobėn, bet ar tas žmogus buvo laimingas, ko jis gailėjosi mirdamas, apie ką galvojo, prie ko buvo prisirišęs? Ar mano gyvenimo prasmė – dirbt, pirkt, mirt? O gal surast save, Dievą? Gal bent jau ieškot, gal esmė ne rezultate, bet procese, ne radime, bet ieškojime? O mėlynas dangau, geltona saule, pušie, žole, upe, smėli, vėjau sustabdykit mane akimirkai žavingai! Turiu akis, bet aš aklas, ausis, bet kurčias, nieko neužuodžiu, nesuprantu. Ir kada gi išauš tas gyvenimas, kai dvasinio mokytojo vedamas suprasiu visas šitas tiesas…