Eilinį kartą teko užsukti pas dantistę, ir šįkart paskutinę minutę, nes jau prieš pat paliekant Lietuvą brangią pastebėjau, kad tuoj prateriosiu vieną plombą. Bėgom atsiradau pas dantistę ir atsidaviau jos malonei. Kaip koks vaikas mamai, mokinys mokytojui, studentas dėstytojui ar neišmanėlis išminčiui. Pats nesu ponas Bynas, kuris, kaip matėm, pats susitaisė dantį. Tiesiog atsilošiu kėdėj ir kenčiu skausmą – gan didelį skausmą. Du švirkšto dūriai po priekiniais dantimis, o tada dar gręžimas. Neskanu, neskanu. Prieš akis – mikro vandens lašelių ir gręžiamų dantų dulkelių debesėlis, o kairėn, ant sienos, matau pakabintą laikrodį. Ir prisimenu Šventojo Rašto pasisakymus apie dulkes. O jų nemažai.
„Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi.“ (Pr 3,19)
„Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.“ (Pr 2,7)
„Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.“ (Mok 3,20)
Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės. (Ps 103,14)
Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas Dievą, kuris ją davė. (Mok 12,7)
Abraomas atsakė: „Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.“ (Pr 18,27)
„Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo. Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės.“ (Ps 103,13-14)
„Tai žmogaus kūnas pražūtų ir virstų dulkėmis.“ (Job 34,15)
„Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.“ (Ps 104,29)
„Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.“ (Job 30,19)
Štai kiek Biblijoje kalbama apie tai, iš kur atsiradome ir kuo pavirsime. Vedos mini, kad mūsų fizinio kūno baigtis trejopa: jam lemta virsti maistu, jei jį suėda gyvi padarai, po to – išmatom, ir pelenais, jei kūnas sudeginamas.
Ir galvoju, kiek dar ilgai šis dulkių kamuolys laikysis. Jį Kūrėjas sukūrė, jis kurį laiką egzistuos, kažką sukurs, pradės nykti, ir sielai išėjus pradės irti. Tokie kūno egzistavimo etapai. Laikas tiksi. Mes jo turime tiek daug, kai žiūrime į priekį, ir tiek mažai, kai atsisukame atgal. Keistas dalykas yra laikas, nesuvokiamas, kaip ir daug ko nesuvokiam. Praktiškai nieko nesuvokiu. Nesuvokiu net grubių dalykų: savo kūno, fizinio pasaulio, visatos, o kur jau subtilumai – nematomi dalykai: protas, intelektas, netikras ego, meilė ir dar šimtai dalykų. Net pats savęs nesuprantu. Vedos apie tai kalba, bet kada tai suprasiu? Kiek dar gyvenimų užtruksiu tokiam neišmanyme? Kiek dar ilgai sapnuosiu atmerktom akim?