Internete yra geras kartais mūsų nuoširdumą ir pastangas parodantis filmukas (https://www.youtube.com/watch?v=yK7Tbki23-g ). Mes stebuklingi! Sugebam kartais net tuo pačiu metu vieną mąstyt, antrą sakyt ir dar trečią daryt. Kažkas pažįstamo, ar ne? Kokios mūsų pastangos kartot maha mantrą? Kadangi protas neramus, turim daug troškimų, aplinka nerami, įtempta, neturim laiko, tad nelengva susikaupt, šiek tiek pristabdyt arklį. Tai pirmiausia ar galim vienu metu atlikt ne vieną užduotį? Liaudis sakydavo: „Jei šuva daro, tai neloja“. Iš esmės juk galim valgyt ir tuo pačiu žiūrėt filmą, klausytis muzikos ir tuo pačiu mokintis Donelaitį. O jei dar ką trečią prijungiam? Jei dar planuojam, dainuojam, svajojam tuo pačiu. Tai klausimas ką tuo metu veikdami veikiam? Ir kur tos veiklos kokybė ar nauda. Tarkim, po mėnesio palaukimo eilutėj man pasiseka pakliūt į gerbiamo rajono mero priimamąjį. „Prašom, prašom, – sako visų taip gerbiamas meras, – užeikit, sėskitės“. Tai užeinu, atsisėdu. Mano ausinės savo vietoj, t. y. ant ausų, telefonas irgi vietos, rankose. Kažką ten naršau, dar pasispjaudau delną ir pasivalau dėmę ant kelnių, pasikasau ausį, pakrenkščiu. Pradedu kažką kalbėt nepakėlęs akių nuo telefono, bet kadangi net pats savęs negirdžiu, tai tiek to – vieną ausinę pasitraukiu šonan. Tai ką tuo metu mąsto gerbiamas meras? Gal jis mano, kad paklydau, gal pas draugą taikiau? Ko pasieksiu su tokiu vizitu? Kam jam ir net sau gaišinu laiką? Tai ne tik laiko gaišinimas, bet ir nepagarba, įžeidimas net!
O ar taip kartais nepasielgiam kartodami rytines mantras ar maldas? Kodėl aš prisimenu palaistyt vienintelę namuose turimą gėlę būtent kartodamas mantrą? O likusias 22 valandas ta gėlė būna nematoma, ar ką? Ko ten žiūriu pro langą? Ten tas pats per tą patį. Ką ten pamatysiu 5-ą ar 6-ą valandą ryto? Vieną dvi šviesas keliuose daugiabučių languose, gatvės žibintai, gal viena kita mašina, lyja, sninga, o gal nelyja ir nesninga. Toks juokelis yra, kad žmogaus pokalbis su Dievu vadinamas malda, o Dievo pokalbis su žmogum – šizofrenija. Bet ar ne šizofrenija jau dabar, kai bumbu mantrą į stiklą ar į orą, o ne ten, kur žinau ji turėtų nueiti. Čia parodau savo pastangas. O jos yra vienas tik iš kelių dalykų, priklausančių nuo mūsų. Dar nuo mūsų priklauso tų pačių pastangų kiekis ir Dievo išprašyta malonė. Tai švenčiausia trejybė, kurią galim valdyt, kontroliuot.
Yra 5 dėmesio sutelkimo lygiai. Tai praktikuokim bent jau pirmąjį – koncentraciją. Pradžiai darykim koncentracijos pratimų. Kad ir tokį. Išsivėdinam, susitvarkom kambarį, galim tyliai paleist raminančią muziką, pasistatom tamsiam kambary žvakelę, patogiai atsisėdam ant kažko minkšto sulenktom kojom, apsijuosiam skraiste. Žvakę pasistatom 30-50 cm atstumu ir žiūrim į ją nemirksėdami kiek galim ilgiau. Jei jau norisi merktis, iš pradžių tik primerkim akis, tada užsimerkiam ir sekam po kurio laiko atsiradusį geltoną taškelį. Kai jis pradingsta, vėl pakartojam viską nuo pradžių. Ir taip galim pradėt nuo 5-10 ciklų. Jei taškelis neatsiranda iškart, reikia dar kartą pamėgint. O ir jam pranykus neskubėkim atsimerkt, nes jis, būna, vėl pasirodo. Galim taip treniruotis kelis kartus per savaitę ar ir kasdien prieš meditaciją. Šito pratimo moko jogos centruose.
Jeigu suprasim, kad Harė Krišna maha mantros kartojimas yra svarbiausia, ką tik galim padaryt, galbūt mums tai padės labiau susitelkt. Net jei ir norėtumėm kada sutikt dvasinį mokytoją, o gal jau ir turim jį, tai vis tiek šita mantra bus pati svarbiausia tarp mokytojo duotų tarnysčių. Kai mes suprantam kažkieno svarbą, kažką sureikšminam, tai jau neskaičiuojam nei laiko, nei pinigų. Tarkim, skauda dantį. Taigi viską darysim, kad tik jo neskaudėtų. Arba reikia mašinos, tai vėlgi per galvą versimės, kad ją turėtumėm, nes reiks darban važiuot, vaikus vežt, sodas, jūra ir kas tik nori. Šrila Prabhupada sakė, kad jis tyrai kartoti maha mantrą pradėjo po 30-ies jos kartojimo metų. Tai čia tokia asmenybė, ne koks gatvės praeivis pasakė. Tai labai sunki užduotis, bet ir labai svarbi. Tai svarbiau net už mano kiaurą dantį ar tuščią duoninę. Duoninėj turi būti duonos, nes ji maitina kūną, bet maha mantrą yra sielos maistas, prana sielai, šviesa mano šios materialios egzistencijos tamsai.
Šilos Prabhupados pirminis nurodymas buvo kasdien sukartoti 64 mantros ratus. Nesugebam to padaryt. Vėliau jis mokinių prašė 16 ratų sukartoti iki 10 valandos ryto, nes vėliau tai daryt bus sunkiau. Sakoma, karaliaus prašymas – įsakymas. Tai jeigu nesugebam iki galo išpildyt pirmojo noro, tai bent jau tuos 16 ratų pasistenkim sukartot iki minėtos valandos ar dar ir iki 8 val. ryto vienu ypu sėdėdami ar kad ir vaikščiodami kam sunku nusėdėt. Tas mantravimas už vairo, kalbant, skaitant ar dar ką veikiant kaip šitam filmuke yra ne tik nepagarba šventam vardui, bet net ir įžeidimas. Iš tikrųjų nepagarba ir yra įžeidimas. Kartais šen ten nuskamba pasiteisinimas, kad tai geriau nei nieko. Bet apie ką tada bendraujam?