Darydami tai, ką turime daryti, sulaukiame džiaugsmo. Net toks, rodos, elementarus dalykas kaip mankšta duoda džiaugsmo. Juk sakoma, kad sveikam kūne sveika siela. Taip, mankšta neatrodo kažkas ypatingo ir lyg tolokai nuo dvasinės praktikos, bet, deja, tik atrodo. Mankšta duoda stiprų teigiamą poveikį kūnui ir psichikai. Mes taip jau tiesiogiai netapsime šventesni dėl mankštos, bet tai kur kas labiau sumažins tikimybę apsiligoti fiziškai ir psichiškai, kas daugiau mažiau mums trukdytų dvasinei praktikai.
Esam svarbūs patys sau. Čia kaip turistinėje kelionėje: gali būti atvykęs pirmąkart prie Egipto piramidžių ar prie Luvro muziejaus, bet jei tavo kūno temperatūra aukšta, tau silpna, ar, tarkim, tu alkanas, ištroškęs, tau skauda dantį ir dar kiek tik nori veiksnių – nė per centimetrą tau nerūpės nei tos piramidės, nei tas Luvras. Tai ką ir sakau: mums, kaip Prabhupada sakė, svarbiausi yra du dalykai – mes patys sau ir vieta, kurioje esame. Taip jau yra.
Tokie monotoniškais patapę dalykai kaip mankšta, vegetarizmas, televizoriaus nežiūrėjimas, radijo neklausymas atneša džiaugsmo, nes supranti, kiek tai kūnui, protui ir sielai palanku ar nepalanku.
Melskim šventų asmenybių vedimo ir kelio parodymo, kad mūsų nepaliktų, neužmirštų. Šventieji yra Dievo atstovai, tarpininkai tarp Jo ir mūsų, pasauliečių. Jie kaip mero padėjėjai, sekretoriai, priėmėjai, patarėjai. Sakoma, kad kreipiantis į Dievą palanku pirmiausia jį pašlovinti, tada padėkoti ir galiausiai kažko kukliai paprašyti. Dar būtų sveika prisiminus kokį nors prasižengimą atsiprašyti. Ir vėl gausime džiaugsmo.