Lauktai ar nelauktai, bet jau ryt atpėduoja paskutinė metų diena. 365 – oji diena! Iš tikrųjų tai daug dienų ir naktų, valandų, minučių, sekundžių, daug mūsų gyvenimo akimirkų. Gal tai buvo kažkuo išskirtiniai metai? Netekčių? Adovanojimų? Pokyčių? Tikrai žinau vieną dalyką. Šita diena, kaip ir gimtadienis, tėra tylus priminimas, kad mano smėlio laikrodžio viršuj to smėlio sumažėjo. Ir kas žino kiek jo ten dar liko. Nuo kažko tolstu, prie kažko artėju. Kas pasiliko tolimam užnugary? Kūdikystė, vaikystė, paauglystė, kai kurie draugai, kaimynai, giminės, vietovės, gyvenimo būdas. Rodos, pats ten šiek tiek esu likęs. Bet toks gyvenimas. Laikas tiksi, kapsi, byra, lieka vis mažiau. Kiek aš jau nuėjau? Kur mano kelio pradžia? Kur esu? Kur einu? Kada nueisiu? Tiek daug klausimų. Į juos atsako dvasinė praktika, Krišnos sąmonė. Ji – tarsi lakmuso popierėlis laiko rate. Vieną dieną tas ratas sustos, išlipsiu iš jo ir viso gero! Bet kiek dar kartų „švęsiu“ Naujuosius Metus? Ir kur to šventimo filosofija?