Trumpai pasidalinsiu vienu patyrimu. Šiuo metu dirbu vyriškoj kompanijoj, labai vyriškoj. Visi darbuotojai – tik vyrai. Darbo sfera yra statybos ir lipdom tvorą Baltarusijos ir Lietuvos pasieny. Personalas labai įvairus pagal amžių, gyvenamą vietą, sukauptą patirtį, bet yra kai kas bendro. Tenka pasibendraut su kolegom, bet ne per daug, nes darbas monotoniškas, tai tokiom trumpom frazėm kaip „atnešk“, „padėk“, „pasižiūrėk“. Visiem kaip ir aišku kas ką daro prie tvoros, kas už ką atsakingas. Nedaug bendrauju, bet daug stebiu iš šono. Krenta į akis vyrų paveikslai. Praktiškai visi rūkantys, vartojantys alkoholį, kalba kaip traktoristo, daug plepalų, apkalbų, ginčų, dviveidiškumo, melo, išsisukinėjimo, skundų, dejavimų, nekantrumo, pykčio, irzlumo, skubotumo, priklausomybių, juslinio pasitenkinimo. Kitaip sakant vyrai su daug vaikiškų ir moteriškų charakterio savybių. Kodėl taip yra? Nes žmonės nedirba su savim, su savo charakteriu. Asketiškumas, kas šiaip jau labai puošia vyrą, išvis paskutinėj vietoj. Nedatrevoja palaukt, kol mašina sustos ir išilps parūkyt. Geriau parūkom mašinoj tarp nerūkančių. Jei tos sielos nebūtų vyrų kūnuose, pagalvočiau, kad esu tarp stiprių moterų. Praktiškai gaunasi moterų kolektyvas. Neišsivaizduoju kokia bent kiek sąmoningesnė moteris nors į vieną iš jų atkreiptų dėmesį. Kam jai būtų reikalingas plepys, skundikas, melagis? Tie žmonės gyvena šia diena. Jiems net klausimas nekilo iš kur jie atsirado šitam pasauly, ką jie čia turi veikt ir kur keliaus po mirties. Aišku, kiekvienas esam tokioj sąmonės evoliucijos stadijoj, kokioj esam.
Pakeliui link tvoros pravažiavom namą su terasa, ten sėdėjo žmonės, linksminosi, o priešais jų namą, kitoj kelio pusėj yra kapinės. Tai pagalvojau, ar jie nors kartą pamąstė, kad bet kuris iš jų dar šiandien gali atsidurt kitoj pusėj to kelio. Pagal Vedas nepalanku pro langus matyt kapines. Bet iš kitos pusės, bent jau man, gal tu sau bent kartą užduosi klausimą: „O kada aš ten atsidursiu“? „Ar laimingas ką darau, kur esu ir su kuo esu, nes gal jau greitai ir man kals kryžių virš galvos“?
Gyvenam planetoj, kurioj vyksta nuolatinis judesys. Čia tau neleidžiama sėdėt vietoj. Reikia eit, veikt, todėl šita mūsų planeta dar vadinama karma loka, kas reiškia „veiksmo planetą“. Mūsų užduotis yra judėt. Bet ne į šonus, ne atgal ir net ne pirmyn, bet viršun. Geografijos mokytoja mums pasakojo apie aštuonias pasaulio kryptis: keturias pagrindines ir likusias papildomas, bet Vedos taip pat nurodo dar dvi: aukštyn ir žemyn. Veikdami mes, o tiksliau mūsų sąmonė juda aukštyn žemyn po planetas ar net visatas, priklausomai nuo atliekamų veiksmų ir jų sukeliamo atoveiksmio (karmos dėsnis). Mūsų užduotis, misija – kelti sąmonės lygį, kilt viršun, kitaip risimės žemyn. Mums, vyrams, kad augtumėm, reikia askezių, dvasinės praktikos, savivokos, žinių, nes be šito bus sunkiau nei sunku. Aplipsim mums aktyviai siūlomom brangesnėm ar pigesnėm įvairiausio spektro priklausomybėm, teršalais nuodais. Nusilps intelektas, neatskirsim pelų nuo grūdų, tenkinsim jusles ir bazinius poreikius: daugintis, gintis, maitintis ir miegoti. Kitaip sakant, nuo gyvūnų skirsimės tik išvaizda, bet ne charakteriu.
Vyrui reikia dirbt. Ir ne tik tvorą statyt. Jam reikia valyt kūną, kas reiškia, kad reiks daryt mankštą, būt aktyviam. Reikia valyt psichiką kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikom. O visų svarbiausia, jam reikia valyt savo širdį, kurią apvalys tik dvasinė praktika. Ją apvalys žmona, vaikai, giminės, kolegos, bet labiausiai – autoritetinga dvasinė praktika. Vyras tobulėja duodamas. Jam reikia kuo daugiau duot šeimai, jei tokią turi, visuomenei, bendruomenei ar dvasiniam mokytojui. Gausim visko, ko mums reikia tik duodami.
Ieškokim autoritetingos ir mus patraukiančios dvasinės ar kitos savęs pažinimo praktikos, kad patys sau neišsikastumėm duobės.