Vis ateina minčių apie tai, kaip dažnai renkamės patogumą užuot pasinaudoję galimybe pamąstyt patiems, veikt patiems, iš savęs, o ne būt aklai vedamiems. Čia prieš kurį laiką nuvažiavom su draugu už Utenos sudalyvaut žygely, o po to maudynės kubile ir ežere. Tai nei dėl kubilo, nei dėl ežero važiavau, nes lauke maudytis man per šalta, o tiesiog, kad po mišką pasivaikščiočiau. Tai ir susirinko toks būrelis žmonių, kūrė laužą, virė arbatą. Vieni distanciją bėgo, kiti pėdino. Pėdinau ir aš. Jos ilgis buvo 12 kilometrų ar panašiai. Beveik visą nuėjau vienas kartą kitą žodžiui su kažkuo persimesdamas. Visa trasa miške, palei ežerus. Tai ir galvoju, ar nueičiau šitą atstumą taip lengvai net ir su popieriniu žemėlapiu taip, kaip kad lengvai nuėjau šįkart. Net aklas būtų nuėjęs, nes tiek daug nuorodų. Priešais kiekvieną pasukimą, prie kiekvieno kelmo kelmelio, kelio kelelio. Visiškai nesuku galvos, kur einu, nes man nužymėtas kelias. Galiu eit ir svajot, šaudyt varnas, knapsot telefonan ir nėkiek nebijot, kad paklysiu, nes kažkas jau pasistengė. Mano intelektas, mąstymas, orientacija išjungti, nes esu vedamas žymėjimų. Bet man tai labai priminė šiandieninį daugelio sistemoj gyvenančių žmonių gyvenimą. Sistema turi savo lopšelį, darželį, mokyklą, polikliniką, darbo vietą, ji tave veda. Jai nereikia ir jai nepatinka kritinio mąstymo, dvasine prakitka užsiimantis ir kitaip nepriklausomas, aplinką tausojantis žmogus. Tokiam per daug nepasakysi, per daug nepastumsi.
Tai vat yra du vedimai. Gali būt vedamas sistemos ir gali būt vedamas Dievo. Aišku, taip ar taip Dievas mus veda, bet kiek sąmoningai tai suvokiam ir priimam. Jei dėl sukauptų dorybingų darbų man prieinamos žinios, žinojimas, esu daugiau mažiau laisvas. Laisvas rinktis, kurion pusėn eisiu. Neišeis neit nei ten, nei ten, nes čia šitoj planetoj reikia kažką pasirinkt. Užsiimdamas dvasine praktika turiu laisvės sąmoningai pasirinkt. Kad ir suaugę esam, vistiek esam vedami. Mažus už rankyčių vedžioja tėvai, seneliai, broliai ir kiti žmonės, o vadinamai suaugusius vėl veda… sistema arba Dievas. Kodėl renkuos Dievo vedimą? Nes sistema ateina iš žmogaus. O žmogus, pagal vedas, negali veikt neklįsdamas, neapgaudinėdamas, nepuldamas į iliuziją ir turėdamas netobulas jusles. Tokie kiekvieno žmogaus 4 trūkumai. Ir kas gaunas? Aklas veda aklą. Kur jie nueina? Teisingai! Griovin. O Dievo vedimas? Kas tai? Tai tikėjimas ir žinojimas, kad būsiu Jo nuvestas ne ten, kur noriu, bet kur man, kaip sielai, reikia atsidurt, vedos sako, sugrįžt.
Bet pats Dievas veda tik šventus žmones, o likusiems pasiunčia žmones: mokytojus, pagalbininkus ir kitus. Kažkuria prasme tai irgi Dievo vedimas, nes Dievas lokalizuotu aspektu kaip paramatma glūdi kiekvieno širdy. Įžanginė Šri Išopanišados mantra kalba, kad „Dievo Asmuo yra tobulas ir absoliutus, ir kadangi Jis visiškai to[1]bulas, visa, kas iš Jo kyla, taip pat ir šis reiškinių pasaulis, yra to[1]bulai aprūpinta viskuo, kas būtina pilnavertei visumai. Viskas, kas kyla iš tobulos visumos, irgi yra tobula. Kadangi Jis — tobula visu[1]ma, tai net atsiskyrus nuo Jo daugybei pilnaverčių dalių, Jis Pats išlaiko visišką pusiausvyrą.“ Dievas be trūkumų. Jis toks vienintelis. Vilniuj ant reformatų bažnyčios frontono užrašyta „Soli Deo gloria“, arba „vienam Dievui šlovė“. Šlovingas gali būt ir žmogus, bet šlovė gali būt materiali, taigi laikina ir nemateriali, amžina. Investuodami jau milijonieriais rytoj netapsim ir dėl to nesukam galvos, nes suprantam, kad tai nerealu. Bet nerealu ir pas Dievą nueit jau ryt ar poryt. Mes net pas seniūną ar merą per dieną neprisibelsim, nes priešais jį stovi, o tiksliau sėdi padėjėjai ir patarėjai, su kuriais kontaktuodami būsim įrašyti eilėn. Taip ir šventieji ar dvasiniai mokytojai yra tam, kad mes sutiktumėm juos, o jie – mus. Dievo malone ateina dvasinis mokytojas, o mokytojo malone – Dievas. Tokia čia sistema. Dvasinė sistema. Tai ką pasirinksim: pasauliečių mums pigiai, greitai ir patogiai paduodamą sistemą ar tą, kuri ateina per autoritetingas dvasinių mokytojų – mokinių sekas, kitaip sakant iš Dievo?