Vis ateina minčių apie tai, kaip dažnai renkamės patogumą užuot pasinaudoję galimybe pamąstyti patys, veikti patys, iš savęs, o ne būti aklai vedamiems. Čia prieš kurį laiką nuvažiavome su draugu už Utenos sudalyvauti žygyje, o po to – maudynės kubile ir ežere. Tai nei dėl kubilo, nei dėl ežero važiavau, nes lauke maudytis man per šalta, o tiesiog tam, kad po mišką pasivaikščiočiau. Susirinko toks būrelis žmonių, kūrė laužą, virė arbatą. Vieni distanciją bėgo, kiti pėdino. Pėdinau ir aš. Jos ilgis buvo 12 kilometrų ar panašiai. Beveik visą nuėjau vienas, kartą kitą žodžiu su kažkuo persimesdamas. Visa trasa – miške, palei ežerus.
Tai ir galvoju: ar nueičiau šitą atstumą taip lengvai net su popieriniu žemėlapiu, taip kaip lengvai nuėjau šįkart? Net aklas būtų nuėjęs, nes tiek daug nuorodų: priešais kiekvieną pasukimą, prie kiekvieno kelmo, kelio kelelio. Visiškai nesuku galvos, kur einu, nes man nužymėtas kelias. Galiu eiti ir svajoti, šaudyti varnas, knapsoti į telefoną ir nė kiek nebijoti, kad paklysiu, nes kažkas jau pasistengė. Mano intelektas, mąstymas, orientacija išjungti, nes esu vedamas žymėjimų.
Bet man tai labai priminė šiandieninį daugelio mūsų gyvenimą. Jau turim kažkieno sukurtą lopšelį, darželį, mokyklą, polikliniką, darbo vietą. Viskas padaryta, paduota, viskas patogu.
Yra du vedimai. Gali būti vedamas kažkieno ir gali būti vedamas Dievo ir Jo atstovų. Aišku, šiaip ar taip Dievas mus veda, bet kiek sąmoningai tai suvokiame ir priimame, kitas klausimas. Jei dėl sukauptų dorybingų darbų man prieinamos dvasinės žinios, esu daugiau mažiau laisvas. Laisvas rinktis, kurion pusėn eisiu. Neišeis neiti nei ten, nei ten, nes čia šitoj planetoje reikia kažką pasirinkti. Užsiimdamas dvasine praktika turiu laisvę sąmoningai pasirinkti.
Kad ir suaugę esame, vis tiek esame vedami. Mažus už rankyčių vedžioja tėvai, seneliai, broliai ir kiti žmonės, o vadinamuosius suaugusius vėl veda… kažkas arba Dievas. Kodėl renkuosi Dievo vedimą? Žmonių vedimas nėra tobulas. Jis, pagal Vedas, negali veikti neklysdamas, neapgaudinėdamas, nepuldamas į iliuziją ir turėdamas netobulas jusles. Tai – kiekvieno žmogaus keturi trūkumai. Ir kas gaunasi? Aklas veda aklą. Kur jie nueina? Teisingai – griovin!
O Dievo vedimas? Kas tai? Tai tikėjimas ir žinojimas, kad būsiu Jo nuvestas ne ten, kur noriu, bet kur man, kaip sielai, reikia atsidurti, Vedos sako – sugrįžti. Bet Pats Dievas veda tik šventus žmones, o likusiems pasiunčia žmones: mokytojus, pagalbininkus ir kitus. Kažkuria prasme tai irgi Dievo vedimas, nes Dievas, lokalizuotu aspektu – paramatma – glūdi kiekvieno širdyje.
Įžanginė Šri Išopanišados mantra kalba: „Dievo Asmuo yra tobulas ir absoliutus, ir kadangi Jis visiškai tobulas, visa, kas iš Jo kyla, taip pat ir šis reiškinių pasaulis, yra tobulai aprūpinta viskuo, kas būtina pilnavertei visumai. Viskas, kas kyla iš tobulos visumos, irgi yra tobula. Kadangi Jis – tobula visuma, tai net atsiskyrus nuo Jo daugybei pilnaverčių dalių, Jis pats išlaiko visišką pusiausvyrą.“
Dievas – be trūkumų. Jis toks vienintelis. Vilniuje, ant reformatų bažnyčios frontono, užrašyta „Soli Deo gloria“, arba „vienam Dievui šlovė“. Šlovingas gali būti ir žmogus, bet šlovė gali būti materiali, taigi laikina, o gali būti ir nemateriali, amžina. Investuodami milijonieriais rytoj netapsime, ir dėl to nesukame galvos, nes suprantame, kad tai nerealu. Bet nerealu ir pas Dievą nueiti jau rytoj ar poryt. Mes net pas seniūną ar merą per dieną neprisibelsime, nes priešais jį stovi, o tiksliau – sėdi padėjėjai ir patarėjai, su kuriais kontaktuodami būsim įrašyti eilėn.
Taip ir šventieji ar dvasiniai mokytojai yra tam, kad mes sutiktume juos, o jie – mus. Dievo malone ateina dvasinis mokytojas, o jo malone – Dievas. Tokia čia sistema. Dvasinė sistema.
Tai ką pasirinksim: lengvai paduodamus dalykus, ar tai, kuri ateina per autoritetingas paramparas, t. y. dvasinių mokytojų – mokinių sekas, kitaip sakant, iš Dievo?