Norvegija. Pasaulio pakraštys, Žemės susitikimas su vandenynu. Taip pat susitikimas ir su savim. Puiki vieta vienatvei, tylai, ramybei, kontempliacijai, pasibuvimui, nusiraminimui, meditacijai, susitikimui su Kažkuo. Jautiesi kaip kitam pasaulį, kitoj planetoj, arčiau Dievo, toliau nuo žmonių, miestų, mašinų. Taip, gamta čia dieviška, bet tik tiek. Žmonės čia turtingi, o tokiem, kaip sakė Jėzus Kristus, bus sunkiau patekt į dangaus karalystę nei kupranugariui pralįst pro adatos skylutę. Jachtos, kruizai, namai ant jūros kranto, restoranai, koncertai ir kitos pramogos. Rojus!
Birželio 12-ą Budėj (Bodo), šiaurės vidurio Norvegijoj, už šiaurės speigračio, tebuvo 11 laipsnių šilumos! Šalta, tebetirpstantis sniegas, o Lietuvoj jau seniai vasara, juk jau arti Rasos. Čia buvo pirma keistenybė, o antra, tai poliarinė diena. Naktį vos pritemsta ir vėl greit saulė teka. O vandens ir oro skaidrumas ir švarumas! Tai bent! Čia labai tvarkinga, švaru ir gaivu, gera būt. Bet tuo pačiu tai tolimas šaltas vienišas svetimas kraštas. Tai kaip tuščia šventykla. Taip, šventykla, gražu, švaru, tvarkinga, bet tik tiek. Nieko nevyksta. Tokių šventyklų yra Indijoj, jos muziejinės. Pilna, rodos, nelabai tvarkingų ir išblizgintų, bet jose pilna žmonių, šilta, gyva.
Budėj teko vasarą padirbėt ir pakeliaut. Šį uostamiestį įkūrė Tronheimo pirkliai. Per II pasaulinį karą miestą stipriai nuniokotas vokiečių, čia likę tik keli seni pastatai. Išlikusi XII a. bažnyčia.
Už miesto pilna erdvės laipiot po fjordus, vaikščiot po miškus.
Miesto centre – marina.
Aplinkui plačios panoramos.
Uosto vartų raudonasis sargas.
Šiaurės kraštovaizdis.
