Visai neseniai viena moteris mane supažindino su praktikuojančiu krikščioniu, baptistu, kuris papasakojo vieną nutikimą, panašų į nutikusį ir man. Vakar. Nuvažiuoju Vilniaus miestelin bankan uždaryt sąskaitos. Pakeliui iš stoties užlekiu šventyklon, altorinėn žmonių dar neįleidžia, tai pasiimu, kas man ten buvo palikta, palieku Dievybėms pora vaisių, šiek tiek pinigėlių dėžutėn ir šuoliuoju toliau bankan.
Nu tai jau atpėdinau, laukiu eilėj, pakviečia, užeinu. Tvarko bankininkė popierius, uždarinėja sąskaitą. Po to ji sako: „va čia dar šių metų banko išrašą atspausdinu, gal prireiks kuda kur“. Ir man susišvietė, kad buhalterė manęs prašė to išrašo, bet ne vienam lape, kaip kad bankininkė atspausdino, o atskiro lapo kiekvienam šių metų mėnesiui. Sakau: „Kaip gerai, kad jūs tai priminėt, bet reiktų atspausdint atskirais lapais“. O ji atsako, kad toks atspausdinimas kainuoja 10 eu už kiekvieną puslapį. Va taip. Bet elektroninė tos sąskaitos bankininkystė neveikia, tai iš jos tų ataskaitų neatsispausdinsiu. Buvau užsiminęs, kad čia vienuolyno šita sąskaita. Tai ji sako: „Žinot, tiek to, atspausdinsiu tuos lapus nemokamai ir tiek.\” Nu tai kaip tarė, taip padarė. Išėjau.
Po to ir galvoju, kad jai realiai būtų buvę nemažai reikalų atstatyt banko kortelės savitarną užuot tiesiog atspausdinus tuos lapus. Tai čia pirma lyg ir priežastis, kad jai neapsikraut darbu. Antra, paminėjau, kad čia vienuolyno sąskaita, tai gal lyg ir tai galėjo būt priežastis nepaimt mokesčio, nu nes vienuolynas, asketai, nemaži jiems tokie pinigai ir panašiai. Bet paskutinė priežastis bus, jaučiu, rimčiausia ir svariausia. O gi ji tokia, kad to mokesčio dydis buvo beveik toks, kokį paaukojimą palikau šventyklai. Ir garantuoju, kad man būtų reikėję susimokėt tuos trisdešimt eurų kaip niekur nieko. Bet Krišna čia sužaidė.
Tas pastorius pasakojo, kad jis aukoja 10 procentų. Čia labai daug, žinot kodėl? Nes tas 10 procentų ne nuo lietuviško minimuko, o nuo norvegiško atlyginimo. Va taip! Kartą jis uždirbo mažiau pinigų ir tuo pačiu grįždinėjo į Lietuvą, į brangią. Tai jau turėjo bilietą, nuėjo prie įlaipinimo vartų ir laukia. Po kiek laiko užsižiūrėjo, kad ne prie tų vartų stovi. Nuėjo prie kitų, ten su aptarnaujančiu personalu kalba ir jam vėl sako, kad čia skrydžio į Ameriką, o ne į Lietuvą vartai. Tas bėga ieškot savo vartų, bet jau tiū tiū, nuskrido ir lėktuvas, ir vartai. Bilietas nepratęsiamas, reikia pirkt naują ir laukt artimiausio skrydžio. Tai spėjam iš trijų kartų naujo bilieto kainą. Teisingai! Ji lygi jo mėnesiniam paaukojimui bažnyčiai. Jis iškart suprato pamoką ir nuo to laiko aukoja kiekvieną mėnesį.
Krišna „Bhagavad-gitos“ paskutinio skyriaus 5 tekste sako: „Nereikia atsisakyti aukojimo, labdaros ir askezės veiksmų – juos privalu atlikti. Nes išties aukų atnašavimas, labdara ir askezė apvalo net ir didžiąsias sielas.“ Lengviausiai atiduodam ką? Teisingai! Ko mums nereikia, kas maišos po kojom, subraižyta, nutrinta, nuvalkiota, pigu, nemadinga, sena, negražu ir panašūs įvardijimai. Bet kaip skaudu atiduot šiek tiek pinigėlio, geresnį, naujesnį daiktą, kaip ilgai tai atsimenam, o kartais dar ir primenam tam atiduotajam paklausdami kaip gyvena tas mano daiktas, ar prižiūri jį, ar neskriaudi? Duot sunku, nes mes prisisirišam prie atiduodamojo, nes mum patiem neužtenka, o jei užtenka, tai gal kada vieną dieną po dvidešimt metų patiems prisireiks. Kaip tyčia, greit pamirštam gavę ir ilgai prisimenam davę. Ir kaip tyčia, galvojam, gal nelabai jau tokie brangūs mums duoti dalykai, ar ne? Bet kai tik patys ką duodam, tai jau aukso verta, mąstom. Keistuoliai mes. Šiti visi daiktai, pinigai ir duoti mums, kas jais dalintumėmės. Darželin vaikystėn būdavo pilna žaislų ir jie nebuvo mūsų, jie buvo darželio, bet jei jau kas nusičiupdavo kokią mašinytę ar čipoliną, tai jau atseit jo ir būdavo, nes jis pirmas rado ir pasiėmė. Nu kaip senovėj keliautojai įsmeigdavo vėliavą naujoj žemėj ir jau jų ta žemė būdavo. Tai ar ne keistuolių teatras. Taigi ten Dievulis iš viršaus ir daboja ką mes su ta mašinyte darysim, duosim pažaist draugui ar sėdėsim užsispaudę. Gal nė patys nežaisim, bet ir kitam neduosim. Bet dalindamiesi mes kažkaip stebuklingai įsikalam ar mums įkalama, kaip čia pasakius, kad mūsų čia nieko nėra, todėl reikia dalintis.
Jei duosi, gausi vėl, neduosi, surūdysi. Turtingas ne tas, kuris daug turi, bet kuris neturėdamas duoda. „Kas man iš to popierėlio, Kas man iš to laiškelio? Jei nematysiu aš tavęs, Mėlynų tavo akių“ rašoma partizanų dainoj „Saulutė teka rytuose“. Kas man iš to, ką turiu, jei neturiu tuo su kuo pasidalint? Kam tas auksinis narvelis? Juk sakoma „vienam džiaugtis truputį liūdna“, ar ne? Džiaugsmas ateina ne gaunant, o dalinantis, duodant. Jei ežeras tik surenka vandenį, bet iš jo neišteka nė vienas upeliukas, tai tik laiko klausimas, kada jis užpelkės. Tai va. Nepelkėkim 🙂