Turiu vieną tokį daugelio realizacijų šaltinėlį – savo bobutę, jau iškeliavusio tėvo mamą. Ji dar Smetonos laikų, gimusi 1926 m. Išsivijo save žmogus miestan jau prieš daug metų, bet kaimo nesugebėjo išvyt iš vidaus. Labiausiai buvo pastebimas jos paprastumas ir pamaldumas. Lankė Varėnos bažnytėlę, kaip sakydavo, važinėdavo į prie Alytaus esančius Pivašiūnus, kur vykdavo savaitiniai Pivašiūnų Žolinės atlaidai. Užrašus vedė, prie lovos rytas ir vakaras – maldelė.
Metai nuėjo, daug metų, o su jais ir protas, orientacija išėjo. Nei kalba, nei vaikšto dabar. Iš esmės liko tik „niam niam, sisi, kaka ir liūli“. Bet prie viso šito dar žegnojas, nedažnai, jau vis rečiau. Žiūri ilgai vienan taškelin, akytės mirkt mirkt, pliumpt ant šono. Visiška kūno ir proto nekontrolė. Bet net ir būdami sveiki šito kūno patys nekontroliuojam – kitaip tai būtų nuolatinis procesas.
Mes čia mažai ką kontroliuojam. Tiesiog ateinam į šitą vietą, Žemę, mums duoti instrumentai, šiek tiek laisvės, ir ją turėdami bei rinkdamiesi – veikiam. Ateina teta senatvė ir paguldo tave ant šoniuko – baigta. Jos kūnas jau visiškai nusidėvėjęs, jam jau nepadėsiu, bet sielai, kuri tame kūne tik trumpam laikui, kol kūnas nesubyrėjo, galiu padėti.
Nupirkau sidabrinį Narasimha kavačį – maža kapsulytė su smėliu iš Indijos šventų vietų. Užnėriau ant tulasi kantimalos vėrinio – tulasi yra šventas medelis, labai brangus Krišnai, šventas medelis. Uždėjau bobutei ant kaklo – tai bendrai energetinei apsauga. Po to jai duodu paaukotą, vegetarinį, švarų, namuose gamintą maistą. Kol kas šitie du pagrindiniai dalykai.
Šrilos Prabhupados dvasinis mokytojas sakė: gelbėdami tik kūną, o ne sielą, mes tik maitinam gyvatę pienu. Ir nors maitintume ją tuo pienu, nuo to jos nuodų tik daugės, ir tau pačiam bet kada ji gali įgelt. Žmogui reikia padėti, bet prie to paties – duoti Dievą, nes kitaip tik prailginam to žmogaus kančias.
Kartais pagalvoju: daug naudingiau benamiui duoti ne pinigų, o prasado (aukoto maisto) – nes pinigai jo sąmonės nekeis, taip tik pailgės jo, kaip sielos, kančios.
Kartą Šrilos Prabhupados vienas indusas paprašė pinigų naujai statomai ligoninei. Prabhupada atsakė: ne, duokit pinigų mūsų bendrijai, už spausdinsim ir platinsim vedines knygas, kurias žmonės skaitys, šviesis, kels sąmonę ir mažiau sirgs fiziškai, psichiškai ir dvasiškai – jiems nereikės tiek daug didelių ligoninių.
Lietuvoje prieš 100 metų ligoninių buvo nedaug. Dabar pastatų daug, bet kūnui jos ne visada padeda, ką jau kalbėti apie sielą. Vaistai turėtų būti ekologiški, maistas vegetariškas, taip pradėsim sveikt. Belieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja indų medicinos ir sveiko gyvenimo būdo (ajurvedos) specialistų, siūlančių ekologiškų vaistų, masažų, teikiančių sveikos gyvensenos rekomendacijų.
O sielą gydyti reikia dvasine praktika (atsidavimo tarnyste), dvasinėmis žiniomis. Kūnas dar kaip kūnas, bet kūniškai mąstant mūsų dvasinė praktika dažnai atsiduria penktoje vietoje. Tad pradėkim nuo savęs, mes patys sau galim labai stipriai padėt. Skaitykime ajurvedą, liaudies mediciną, darykime mankštą, kvėpavimo pratimus, daugiau būkime lauke, bendraukime su dvasingesniais žmonėmis, skaitykime dvasinę literatūrą, žiūrėkime dvasinius filmus.
Visiškai sveikų žmonių labai nedaug, nes čia poliklinika, ligoninė, sanatorija, ambulatorija ar sveikatos centras, kaip bepavadinsi, kur tik keletas sveikuolių gydo minias daugiau mažiau negaluojančių.