Turiu vieną tokį daugelio realizacijų šaltinėlį – savo bobutę, jau iškeliavusio tėvo mamą. Ji dar Smetonos laikų, 1926 metų gimimo. Išsivijo savi žmogus miestan jau prieš daug metų, bet kaimo nesugebėjo išvyt iš vidaus. Labiausiai buvo pastebimas paprastumas ir pamaldumas. Lankė Varėnos bažytėlę, kaip sakydavo, važinėdavo į prie Alytaus esančius Pivašiūnus. Ten vykdavo savaitiniai atlaidai. Užrašus vedė. Prie lovos rytas vakaras maldelė. Bet metai nuėjo, daug metų, o su jais ir protas, orientacija išėjo. Nei kalba, nei vaikšto dabar. Iš esmės liko tik niam niam, sisi, kaka ir liūli. Bet prie viso šito žegnojas, nedažnai, jau vis rečiau. „Tai ir kas ten tavo galvoj“, – dūmoju. Žiūri vienan taškelin, akytės mirkt mirkt ir pliumpt ant šono. Visiška kūno, o net ir proto nekontrolė. Tai rodo, kad net ir būdami sveiki šito kūno patys nekontroliuojam, nes kitaip tai būtų nuolatinis procesas. Mes čia nieko nekontroliuojam. Tiesiog ateinam į šitą vietą, Žemę, mums duoti instrumentai, šiek tiek laisvės ir ją turėdami bei rinkdamiesi veikiam. Ateina teta senatvė ir paguldo tave ant šonuko, baigta. Jos kūnas jau visiškai nusidėvėjęs ir jam jau nepadėsiu, bet sielai, kuri tam kūne tik trumpam laikui, kol šitas kūnas nesubyrėjo, galiu padėt. Nupirkau sidabrinį Narasimha kavačį. Tai maža kapsultytė, kurioj yra smėlio iš šventos Indijos vietos. Jį užnėriau ant tulasi kanti malos vėrinio. Tulasi yra šventas medelis, labai brangus Krišnai, tai šventas medelis. Ir uždėjau bobutei ant kaklo. Tai bendra apsauga. Po to jai duodu paaukotą, t.y. vegetarinį, ne smurtinį, švarų, šviežią, namuose gamintą maistą. Kolkas štai šitie du pagrindiniai dalykai.
Šrilos Prabhupados dvasinis mokytojas kalbėjo, kad gelbėdami kūną, o ne sielą tik maitinam gyvatę pienu. Kad ir kiek tu ją tuo pienu maitinsi, nuo to jos nuodų tik daugės ir tau pačiam bet kada ji gali įgelt. Žmogui reikia padėt, bet prie to paties jam reikia duot ir Dievą, nes kitaip tik patys to nenorėdami prailginam to žmogaus kančias. Juk taip ir yra, ar ne? Galvoju eidamas gatve, kad kartais ne centą davęs benamiui, o lazda atvanojęs būčiau daug naudingesnis, nes jis tik prailgina savo, kaip sielos, kančias, degraduoja, net parazituoja. Už kokias malones jam duot pinigų? Ką jis pirks už tuos pinigus? Kodėl jis be kojos? Kodėl jis kaip juodaodis atrodo? Kodėl rūko, dvokia? Jam galėčiau tik vienu būdu padėt – duot prasado. Ką sakysiu, nesupras ar net negirdės.
Kartą Šrilos Prabhupados vienas indas paprašė pinigų naujai statomai ligoninei. Tai Prabhupada sako ne ne, tai jūs man duokit pinigų, už kuriuos spausdindsim ir platinsim vedines knygas, kurias žmonės skaitys ir nesirgs, tai jiem ir nereiks tų ligoninių. Jei gyvensim pagal vedines žinias, mes nesirgsim nei fiziškai, nei psichiškai, nei dvasiškai. Kiek Lietuvoj buvo ligoninių prieš 100 metų? O kiek ilgai žmonės gyveno? Ligoninių, vaistinių pramonė plečiasi. Varėnoj dar matos pirmos ligoninės pastatas. Toks klasikinio stiliaus, nedidelis. Bet gi atėjo tėtušis sovietmetis su kiaulių pramone ir šnapsu, tai ligoninė lipte aplipo pastatais. Senoji vos bematos. Kad ten net kūnui vargu ar padeda, ką ten apie sielą kalbėt. Dauguma gi cheminių vaistų, nėra ligos priežasties diagnozės, maitina ligonius nevegatariniu maistu, mankštos nėra, aplinka slogi. Ten sveikas pabuvęs susirgtum. Kūną gydyt, jei tai ne užleistas reikalas, reikia tik pas ajurvedos specialistą, tokių jau daugėja pas mumis. O sielą gydyt reikia dvasine praktika, dvasinėm žiniom. Kūnas dar kaip kūnas, bet ir tai, kadangi esam kūniški, kūniškai mąstom, tai su kiauru dantim mūsų dvasinė praktika jau penktoj vietoj. Ir pradėkim nuo savęs. Sergantis daktaras, kokių čia pilna aplink, nereikalingas. Skaitykim ajurvedą, darykim mankštą, kvėpavimo pratimus, daug būkim ore, keliaukim, bendraukim su dvasingesniais žmonėm, skaitykim dvasinę literatūrą, žiūrėkim dvasinius filmus. Jei galvoju, kad esu sveikas, tai jau pirmas ligos požymis. Sveikų nėra, nes ne ta vieta čia. Sveiki tik ten, viršuj. Čia poliklinika, ligoninė, sanatorija, ambulatorija ar sveikatos centras, kaip bepavadinsi.