Šį trumpas pasakojimas apie du tinginius yra iš knygelės „Upakhyane Upadesa. Instructive Stories from Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura”.
Kartą namely gyveno du tinginiai. Vieną žiemos naktį tas namelis kažkaip užsidegė. Jau plintant liepsnai vienas tinginėlis pajautė kad jau kaista jo nugara, bet patingėjo pažiūrėt dėl ko gi čia taip. Kai karštis jau tapo nepakeliamas, tas tinginys nepasivargino perspėt savo kambarioko, tik burbtelėjo: „K n“ turėdamas omeny „kaista nugara!“. „P š“, – atkirto jo draugas tinginys, turėdamas omeny „pasitrauk šonan“. Tuo metu ugnis vis labiau plito. „O, kaip gera, saulytės šiluma!“, – atsiduso patarėjas. Pirmasis vėl lemena: „O, broli, gal galėtum žvilgtelt ar labai kaitina saulutė?“ „Kaip man pramerkt akis?“, – atkerta tas. „O taip, ir kas norėtų tiek vargti“, – pritaria miegalius. Kol abu taip mielai šnekučiavosi, ugnis juos pražudė.
Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura, Šrilos Prabhupados dvasinis mokytojas taip komentuoja šią istoriją: „ašramo (vienuolyno) gyventojai tarnaujantys Viešpačiui Šri Hari ir patapę tinginiais tarnauti Viešpačiui, dvasiniui mokytojui ir vaišnavams taip pat leidžiasi būti pagriebti iliuzijos ir galiausiai pabaigti savo istoriją panašiai kaip tiedu draugužiai. Viešpačiui tarnaujančio žmogaus gyvenime tinginystei neturėtų likti vietos“.
Mums ši istorija nebūtų tokia įdomi, jei nebūtų tokia artima. Ji tokia kasdieniška, iki kaulų čiulpų atomų žinoma. Miegas, miegas, miegas. Tai labai populiari tingėjimo forma mūsų gyvenime, nes jau nuo pat ankstyvo ryto ji vėl gieda savo dainelę „dar pagulėk, juk šalta, tamsu, ko čia keltis, diena ilga, spėsi, čiūčia liūlia, vaikeli mažutėli“. Bet kažkas atkerta „nesąmonė! Užčiaupk su savo dainelėm! Greičiau kelkis, arba ši askezė tave užgrūdins, arba miegas pražudys!“
Toliau sau galvojam „anksti kėlęs ir vedęs nesigailėsi“. Taip kova su tinginyste virsta askeze, kuri, aišku, duoda rezultatų, bet svajojantis protelis to dar nemato arba ir nenori matyt. Tingėjimas – tai neišmanymas, virstantis vienokia ar kitokia lengvesne ar sunkesne kančia. „Kartais laimi mano širdy gyvenantis gerasis šuo, kaip sakė Radhanathas Svamis, kartais – blogasis.“ Kurį jau nuo pat prabudimo akimirkos pamaitinu, su tuo ir vaikštau visą dieną.
Mes laisvi rinktis su kuriuo likti. Kovai su tinginiu galim rinktis geriausius ginklus: valią ir askezę. Askezės ir valia vyrą puošia, kaip ir randai, sakoma. Kaip saulė sklaido tamsą ir šaltį, taip askezė daužo batu per galvą protui, kuris yra tinginys ir tiek.
Tas pats Bhaktisiddhanta Sarasvatis sakė ką turim daryt ką tik atsikėlę. O gi pasiimt batą ir nuplakt juo protą, dvasinės praktikos priešą. Protas yra priešas, jei su juo susipyksti, ir draugas, jei susidraugauji. Kaip priešas, jis būna tingus ir norintis tenkintis, o kaip draugas, jis paklūsta intelektui. Tingintis protas – besitenkinantis protas, jeigu tingiu, statau save į šeimininko padėtį. Su tokia padėtim, kad nenueitumėm iki poliklinikos ar net ligoninės.
Darykim, ką turim daryt, susidraugaukim su protu ir medituokim ne kaip kovot su tinginyste, o kaip bendrai ugdyt valią, kai kam ir askezę. Geriausias būdas nugalėt priešą – susidraugaut su juo!