Pasidalinsiu keliais pastebėjimais apie gūdžius, atokius Lietuvos užkampius. Keliauju pėsčiomis, dviračiu laukais, miškais, pasieniais, ir tenka pamatyti, kaip gyvena žmonės didžiausiuose užkampiuose, kartais truputį pasibendrauti su jais. Šiandien kaip tik lankiausi tokiame viename, netoli Dieveniškių, Šalčininkų rajone, vadinamajame Lietuvos apendicite.
Aplink – didžiausi laukai, didžiausi vėjo pustomi kamuoliai, tokie net kaip rūkai virš dirbamų laukų, stiprūs vėjas. Lyginant su mūsų miestais, o ir miesteliais, ten kai kurie, rodos, gyvena kokiame XIX amžiuje. Šiandien lankiausi keli kilometrai nuo Baltarusijos pasienio, ir prie vienos trobos teko pasibūti kelias valandas. Ji stovi vidury nemažo lauko, prie vėjo pustomų žvyrkelių sankirtos. Apatiniai rąstai susmigę žemėn, langai išsiklaipę, stogas apiręs. Prie trobos auga beržas, o jo apačioje padėtas stiklainis sulai.
Keista pasirodė, kad prie, rodos, prieš 20 ar daugiau metų apleisto namo tas stiklainis vis dar paremtas ir sula teka. Po to, žiūriu, mina dviratį kažkoks žmogelis tuo žvyru. Ir kur jis čia keliauja, galvoju, nes aplink – tikras Sibiras. Žiūriu gi į tą trobą. Oho! Artimiausia parduotuvė toli, paštas ar kokia seniūnija dar toliau. Kaip ten galima gyventi?
Nors kol pusvalandį gulėjau ant išvirtusio netoli namo rąsto, tas Sibiras, laukinis Sibiras, šiaip jau labai palankus žmogui, bent jau kuriam laikui. Didelis vėjas košiąs dar nesužaliavusius krūmus ir medžius, čiulbantys paukščiai leidžia sustabdyti savo arklį, kuris tempia mūsų neramų protą. Tokia aplinka palanki pailsėti, pasibūti, pasimąstyti. Ar tikrai tam mieste man gerai? Kodėl iš tikrųjų esu tam mieste, o ne kaime? Ar man tikrai patinka tas miesto gyvenimas? Jis laimingesnis ar aš? Jam kažko daugiau trūksta ar man?
Sakoma, žmogų gali išvaryti iš kaimo, bet kaimo iš jo – ne. Šiandien tai labai pajaučiau ir įsikvėpiau daugiau pamąstyti apie atsitraukimą nuo civilizacijos, apie buvimą šalia jos, bet ne joje. Sibire liekam savim, o civilizacijoj gal labiau tampu tokiu, kokio manęs reikia aplinkai: darbdaviui, kolegoms, dar kam? O čia nėra ką ir kam povyzuoti. Viskas labai nuoga, natūralu. Lieki tik tu ir gamta.