Sveiki gyvi,
vaikštai žmogus po pasaulį ir „daug keistų dalykų atsimerkęs pamatai, ąžuolais vijokliai virtę, o vijokliais ąžuolai“. Ne paslaptis gi, kad vis rečiau liekam kuo nustebinti, ar ne? Suplėšyti džinsai, raudoni plaukai, rūkanti moteris, moteris už vairo ir net šturvalo, tos pačios lyties santuokos ir dar daaaug kitų dalykų. Bet vis dėlto. Vis dėlto ne visi prie tokių ir dar keistesnių keistumų pripranta. Paskutinis toks pasitaikė Kaune per Vėlinių savaitgalį. Mindžiojom su draugu po Kauno fortus, parkus, pamarius, panemunę, daug įdomybių pamačiau. Aš čia negyvenu, tai man viskas įdomu, galbūt kažką kitaip matau nei kauniečiai.
Taigi pėduojam sau ir prieinam kažkokią Kauno forto dalį. Ten vokiečių kapai, kryžius stovi, bet tokia praeinama vietelė, takelių yra. Tai va tas kryžius. Ten prie jo toks pasisėdėjimas padarytas. Ir iš šiukšlių kiekio už to suolelio matos, kad tai gana populiari vieta. Dar pasimatė, kad šalia esančiam gynybiniam griovy plaukioja buteliai, daaaug butelių. Nu tai aiškus kontingentas renkas. Tegu renkas, jei jiems to reikia. Bet tai, kad jie renkas po kryžium, rodo kokie ypatingi tie susirinkėliai. Po kryžium velnio lašus gurkšnoja. Tokioj vietoj! O Dieve! Nėra ko stebėtis, kad Jėzus Kristus prašė Dievo „atleist tiem nusidėjėliam, nes jie nežino ką daro“. O ir kaip jie žinos, kad pasiliko, kokiais gimę, tik vaikščiot, rašyt ir paskaičiuot pramokę. Kokie jie nelaimingi, bet juos tokiais dar labiau daro pats nežinojimas, kad jie tokie yra. Vedos sako, kad nelaimingiausi žmonės yra medžiotojai, nes jų darbas – betikslis gyvūnų žudymas, paverstas darbu. Tai šiandien nuo medžiotojo netoli atsilieka ir dar daug kitų žmonių, o šitie irgi. Jiems tereiktų sudaužyt tą bonkę, atsiklaupt prieš tą kryžių ir paprašyt Jėzaus ar Dievo atleidimo, pasakyt koks aš nusidėjėlis, kad taip darau tokioj vietoj. Ir jau nuo tos pačios akimirkos jie su Dievo palaiminimais imtų keistis. Atsimerktų jų akys, atsikištų ausys, atsirištų liežuvis. Didžiausia kančia būti nežinojime, kad esi kančioj. Žinojimas, kad kenti ir ieškojimas atsakymo dėl ko tu kenti atveda iki atsakymo, iki rakto, kuriuo atrakinęs savo paties kalėjimo vartus pagaliau išeini sodan, kur tau ir vieta. Tie žmonės patys savo noru sėdi kalėjiman, patys to nesąmoningai nori. Yra toks pasakojimas apie vieną kalinį. Šitą istoriją papasakojo vienas dvasinis mokytojas vardu Dhirašanta das Gosvamis. Tai kartą kalėjime prie kalinio vienutės prieina prižiūrėtojas ir sako: „Žinai, šiandien tu manęs prašyk ko nori ir išpidysiu tavo norą, šiandien tavo diena!“. Tas nelabai suprato: “Kaip tai prašyt ko noriu?“ „Nu taip, – sako tas pražiūrėtojas, – prašyk ir gausi, ko nori“. Tas net atsisėdo. „Nieko sau, – pagalvojo, – ko man čia paprašius, hm“. „Ar jau sugalvojai?“, – klausia prižiūrėtojas. Kalinys dūmojo dūmojo, prieina prie to prižiūrėtojo ir sako jam: „Žinai, gal ir paprašysiu tavęs vieno dalyko, ar gerai? Matai, aš jau čia ilgai šitoj kameroj tupiu tai labai jau norėčiau, kad… kad pakeistum čiužinį, nes labai jau nepatogus“. Tai ar ne tikras kalinys jis? Jis net nežino, ko prašyt. Vaikas prašo, ko jis nori, bet tėvai jam duoda, ko jam reikia. Ir jam net nereikia prašyt, nes jis turi tėvus, kurie jam viską duoda, nes jį myli. O ir jis tėvus myli. Negaunam, nes nemylim, o nemylim, nes neduodam. O neduodam, nes esam egocentriški, žemos sąmonės, puolę. Kodėl tie kryžiečiai tiek nusivažiavo? Nes jie tik ima. Jų galvoj skamba bonkės ir skarbonkės. Labai pavojinga neduoti, nesidalint, nepadėt, neaplankyt, nepaguost, nes tada dar labiau nusivažiuos ir taip jau ne aukšta mūsų sąmonė. Mes, žmonės, ne gyvūnai, kurie viską tempia savo urvelin ir apdairiai saugo nagais ir dantim. Kam kaupt? Kur dėsi prikaupę? Kur tas, kuris prikaupęs su turtais išėjo iš šio pasaulio? Dar nė vieno nebuvo.
Matydamas tokius skęstančius iškart galvoju, kas jiem padėtų išlipt iš tos alkoholio, tabako ar kitos velniavos balos. Ką galiu padaryt? Duot žinias. Kokias? Kurios tuos žmones pakeistų. Pats sunkiausias dalykas yra pokytis. Pokytis – tai atsiplėšimas nuo savo patformos. Nuo savo žalingų įpročių, nemėgstamo ar net nekenčiamo darbo, prastų ar net sugriuvusių santykių, vienatvės, liūdesio, nuo savo mažo kalėjimo platformos. Raketa daugiausia kuro išnaudoja atsiplėšdama nuo Žemės. Po to kuo toliau, tuo lengviau, tuo mažiau kuro, pastangų sunaudosim. Kas mūsų kuras ir kiek jo turim? Žinios ir dvasinis mokytojas yra mūsų kuras, o turim jo tiek, kiek jo įsipilam savo pastangom, jų kiekiu ir Aukščiausiojo malone.
Kilkim!