Turim 4 metų laikus ir jie taip skirtingai veikia mus ir gamtą. Kokie turėtų būti rūmai, pilis ar ištisas miestas, kad jame nenusibostų būti? Vis tiek kažkada nusibos. Bet gamta mums niekada nenusibosta. Iš tikro tai labai didelė baterija, kuri mus pakrauna, pakrauna mūsų bateriją. Taip pat sureguliuoja kažkokius psichikos parametrus. Ir nesvarbu koks lauke oras, metų, paros laikas, vieta – mus gamta visada įkrauna. Vanduo, miškas nuramina, kalnai pakylėja, įkvepia. Mes juk tokie maži ir silpni, o gamta tokia didelė ir galinga, kad mes maitinamės iš jos, kvėpuojam ja, gimstam ir mirštam joje. Tik pažiūrėkim kokiam santyky su gamta gyveno mūsų seneliai, proseneliai. Pasigilinus į senąjį lietuvių tikėjimą galima pamatyt kiek daug joj gamtos elementų, aukštesnių jėgų garbinimo.
Gamta, sako Vedos, tai mūsų treti namai po fizinio kūno, kuriam glaudžias mūsų siela ir po namo, kuriam glaudžias fizinis kūnas, tai mūsų vienas iš prieglobsčių. Visi gi sąmoningai ar ne, bet ieškom prieglobsčio: katinas ieško pastogės, vaikas mamos, moteris – vyro, tas – dvasinio mokytojo. Net pats dvasinis mokytojas ieško savo dvasinio mokytojo prieglobsčio. O visų gyvų būtybių prieglobstis yra Šri Krišna.