Štai jau trečia, paskutinė pamokanti „Upakhyane Upadesa“ istorija su Šrilos Bhaktisiddhanta Sarasvačio Thakuros komentaru.
Kartą kažkoks kaimietis pramoko keletą angliškų žodžių: „taip“, „ne“ ir „labai gerai“. Tai ir pamanė jis sau: „Jei man tik pavyks prisiminti šiuos tris žodžius, manau, to jau užteks, kad įgyčiau pagarbos“. Tuo tarpu nevidonų grupelė nusižiūrėjo tą kaimietuką manydami sau: „Jei tik šitą žmogelį padarysim atpirkimo ožiu, lengvai išsisuksim nuo šios žmogžudystės“. Tai ir atsidūrė tas trijų žodžių žinovas teisme, kur teisėjas nagrinėdamas jo atvejį klausia: „Tai ar jūs nužudėt tą žmogų?“ Tas ir galvoja: „Jei kažką teisėjui pasakyčiau angliškai, gaučiau pagarbos, jis mane laikytų vakarietiškos kultūros sekėju ir sumažintų įtarimus, kad aš tai galėjau padaryt“. Panašiai mąstydamas sušuko: „Taip!!!“ “Ar dar kas nors buvo su tavim?“, – vėl jo klausia. „Ne“, – sako. „Tai ar supranti, kad keliausi kalėjiman?“ , – vėl klausia teismas. Kad įrodytų esąs džentelmenas ir kad ne jis žudikas, kad neturėtų būti tūpdomas cypėn, paprieštaravo: „Turėčiau nesutikt su šiuo kaltinimu“. Teisėjas dešiniu mostu jam rodo link išėjimo. Vargšas kaimietis sušuko: „Labai gerai!“
Komentaras. Dažnai net ir atsidavimo tarnystės praktikoje daug žmonių tarsi papūgos cituoja šventraščius tinkamai nesuprasdami mokymo, religijos terminologijos ir iš tyrų atsidavusiųjų gautų nurodymų. Tai darydami jie paprasčiausiai trokšta išsikovot pagarbą. Bet ilgainiui jie patampa kaip tas kaimo žmogelis. Jei jie teisingai nesupras cituojamų šventraščių ir dvasinių autoritetų nurodymų, dori bendruomenės nariai niekad jų negerbs. Kaip papūgai daugžodžiaujant tiesiog neįmanoma ištrūkt iš majos, iliuzijos nagų.
Dažnai pastebima kad vadinamieji šiuolaikinės visuomenės rašytojai tuščiai daugžodžiauja apie atsidavimo tarnystę, atsidavusiuosius ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Tyras atsidavęs tokius pamąstymus laiko panašiais į to kaimiečio, težinančio „taip“, „ne“ ir „labai gerai“. Tokiems žmonėms nulemta būti įkalintiems negailestinguose majos gniaužtuose.
Ar mums kažkur tai girdėta, pažįstama? Ar vaikystėj paėmęs šautuvuką nesijausdavau kariu, plastmasinį lanką – medžiotoju, o balioninį kamuoliuką – futbolininku? Sėdėdamas ant visai neblogo dviračio jauties beveik profesionalu, o turėdamas dar neblogai atrodančią mašiną – milijonierium. Kaip greit įsijaučiam į roles. Tai ar neskubam nuspręst, kad jau žinom, suprantam, mokam, galim? Ar ne per greit iš mokinio į mokytojus nueinam? Kiek tarp mūsų „žinančių, kad nežino?“ Kiek pats sau pasakau, kad čia tik šiek tiek suprantu, o čia išvis nieko? Ar kartais pripažintas dailininkas, muzikas ar sportininkas nepasirodo geras dar ir politinių patarimų davėjas? Bet gal, kaip sako romėnų patarlė, „tegul batsiuvys nusimano tik apie batus?“ Iki Šrilos Prabhupados „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra“ buvo išleista 700 jos vertimų su komentarais. Komentatoriai buvo dėdės su kaklaraiščiais, be dvasinės praktikos, vedinių žinių, dvasinio mokytojo, apskritai Indijos nematę. Tai kaip man priimt statybininko patarimą apie automobilio remontą ar elektriko nuomonę apie politinę situaciją Egipte? Kiek verta bus šita nuomonė?