Štai jau trečia, paskutinė pamokanti „Upakhyane Upadesa“ istorija su Šrilos Bhaktisiddhanta Sarasvačio Thakuros komentaru.
Kartą kažkoks kaimietis pramoko keletą angliškų žodžių: „taip“, „ne“ ir „labai gerai“. Tai ir pamanė jis sau: „Jei man tik pavyks prisiminti šiuos tris žodžius, manau, to jau užteks, kad įgyčiau pagarbos“. Tuo tarpu nevidonų grupelė nusižiūrėjo tą kaimietuką manydami sau: „Jei tik šitą žmogelį padarysim atpirkimo ožiu, lengvai išsisuksim nuo šios žmogžudystės“. Tai ir atsidūrė tas trijų žodžių žinovas teisme, kur teisėjas nagrinėdamas jo atvejį klausia: „Tai ar jūs nužudėt tą žmogų?“ Tas ir galvoja: „Jei kažką teisėjui pasakyčiau angliškai, gaučiau pagarbos, jis mane laikytų vakarietiškos kultūros sekėju ir sumažintų įtarimus, kad aš tai galėjau padaryt“. Panašiai mąstydamas sušuko: „Taip!!!“ “Ar dar kas nors buvo su tavim?“, – vėl jo klausia. „Ne“, – sako. „Tai ar supranti, kad keliausi kalėjiman?“ , – vėl klausia teismas. Kad įrodytų esąs džentelmenas ir kad ne jis žudikas, kad neturėtų būti tūpdomas cypėn, paprieštaravo: „Turėčiau nesutikt su šiuo kaltinimu“. Teisėjas dešiniu mostu jam rodo link išėjimo. Vargšas kaimietis sušuko: „Labai gerai!“
Komentaras. Dažnai net ir atsidavimo tarnystės praktikoje daug žmonių tarsi papūgos cituoja šventraščius tinkamai nesuprasdami mokymo, religijos terminologijos ir iš tyrų atsidavusiųjų gautų nurodymų. Tai darydami jie paprasčiausiai trokšta išsikovot pagarbą. Bet ilgainiui jie patampa kaip tas kaimo žmogelis. Jei jie teisingai nesupras cituojamų šventraščių ir dvasinių autoritetų nurodymų, dori bendruomenės nariai niekad jų negerbs. Kaip papūgai daugžodžiaujant tiesiog neįmanoma ištrūkt iš majos, iliuzijos nagų.
Dažnai pastebima kad vadinamieji šiuolaikinės visuomenės rašytojai tuščiai daugžodžiauja apie atsidavimo tarnystę, atsidavusiuosius ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Tyras atsidavęs tokius pamąstymus laiko panašiais į to kaimiečio, težinančio „taip“, „ne“ ir „labai gerai“. Tokiems žmonėms nulemta būti įkalintiems negailestinguose majos gniaužtuose.
Ar mums kažkur tai girdėta, pažįstama? Ar vaikystėj paimęs šautuvuką nesijausdavau kariu, plastmasinį lanką – medžiotoju, o balioninį kamuoliuką – futbolininku? Sėdėdamas ant visai neblogo dviračio jauties beveik perofesionalu, o turėdamas dar neblogai atrodančią mašiną – milijonierium. Kaip greit įsijaučiam į roles. Tas pats gi ir su žiniom. Mokykloj vieną posmelį Puškino išmokdavau ir džiaugdavaus kaip visą eilėraštį išmokęs, o prisimindamas vieną kitą formulę jau svajodavau, kad matematikos kontrolinio gausiu 7 ar 8, nors retai kada 5-etą perlipdavau. Kelis mėnesius pasimokęs istorijos valstybiniam egzaminui maniau ne blogai jau išmaniau, nesvarbu, kad tik tuos mėnesius per visus mokslo metus nuo 5 klasės nieko detaliau jos nesimokiau. Bet pažymiai parodė, kiek supratau. Kad nemoku prancūzų kalbos, supratau tik Prancūzijoj, anglų – Airijoj. Ir dar dešimtys pavyzdžių kaip žinodamas du ar tris trupinėlius jau pyragą vaizduojuos. Tai ar neskubam nuspręst, kad jau žinom, suprantam, mokam, galim? Ar ne per greit iš mokinio į mokytojus nueinam? Kolegijoj, universitete buvo dėstytojų, kurie pastoviai tik skaitė nuo lentos tai, ko mane jau pradinėj mokykloj išmokė – skaityt. Nu dar yra ir kita kategorija akademikų – bandančių suprast, ką perskaitė. Ryšiai, santykiai – tai tokia gili ir plati tema, bet kiek aplink skubančių patarimus maišais dalint. Kiek tarp mūsų „žinančių, kad nežino?“ Kiek pats sau pasakau, kad čia tik šiek tiek suprantu, o čia išvis nieko? Ar kartais pripažintas dailininkas, muzikas ar sportininkas nepasirodo geras dar ir politinių patarimų davėjas? Bet gal kartais „tegul batsiuvys nusimano tik apie batus?“ Iki Šrilos Prabhupados „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra“ buvo išleista 700 jos vertimų su komentarais. Komentatoriai buvo dėdės su kaklaraiščiais, be dvasinės praktikos, vedinių žiinių, dvasinio mokytojo, apskritai Indijos nematę. Tai kaip man priimt statybininko patarimą apie automobilio remontą ar elektriko nuomonę apie politinę situaciją Egipte? Kiek verta bus šita nuomonė?
Esu gavęs daug patarimų „pro šalį“. O jie tokie išėjo, nes patarėjai nepasigilino ar man tai tiks ir patiks. Patarimai pirkt, parduot, gyvent čia ar ten, mokintis to ar kito. Pavyzdžiui, gavau patarimą mokintis vedinę astrologiją. Bet tam neturiu savybių: ramaus proto, elementarių astronominių ir astrologijos žinių, analitinio mąstymo, stiprios atminties, gal net intuicijos. Nebūčiau gavęs tokio patarimo, jei pasidomėtų giliau kam jis duodamas. Vienas astrologas labai gerai pasakė: „Kol neišanalizavai 300 to paties žmogaus astrologinių žemėlapių, tam žmogui neturėtum nė žodžio pasakyt“. Indijoj sakoma „ilgai mokinkis, greitai dirbk“. Ir tikrai iš kai kurių žmonių tai pastebėjau, labai įdomus variantas. Keista matyt greit, bet labai kokybiškai dirbantį. Nors žemaičiai sakytų „juo skubini, juo subini“, bet tai ne visada taikoma.
Taigi nebūtina žinot visko, o ir neįmanoma, bet žinokim viską, ką kalbam kitam. Pasigilininkim, palaukim, pasidomėkim, susipažinkim, tada kalbėkim, rašykim.