Indija nuostabi, tolima, didelė, spalvinga, marga, kvapni. Ji visokia! Būdingiausias jos bruožas – įvairovė ir gyvybė. Čia tiek daug skirtingų medžių, gyvūnų, paukščių, žmonių! Ir jie visi kažkaip sutaria, nesistumdo, nesimuša. Jie visi supranta savo padėtį, žino, kad šis gyvenimas – tik dar vienas laiptelis jų sielos ir sąmonės tobulėjimui. Jie supranta, kad šis jų fizinio kūno gyvenimas nėra nei pirmas, nei paskutinis, kad kūnas tėra kombinezonas.
Indija yra vienas svarbiausių pasaulio religijos centrų. Čia pilna piligrimų. Jie visur: gatvėse, šventyklose, kavinėse, upių pakrantėse. Visur daug piligrimų. Dauguma jų vietiniai, bet atvyksta ir baltaodžių. Ne po muziejus jie čia atvažiuoja vaikščioti, ne po galerijas ar teatrus, kino teatrus, bet ieškoti savęs, Dievo, tarpusavio ryšio. Dievo dažniausiai susigriebiam po sunkumų, traumų, netekčių, transformacijų ar atsitenkinimo šio pasaulio pyragais ir kitais malonumais. Nors pyragas skanus, bet jo daug nesuvalgysi, o jei valgysi daugiau, bus bloga. Pyragais užkiši tik skrandžio, bet ne sielos poreikius. Sielai reikia erdvės, šilumos, šviesos, bendravimo, tarnystės aukštesnėms sieloms. Vakaruose mes žiūrime į veidrodį, sukamės apie save, gal dar apie šeimą. Bet tai nėra viskas, taip neužsipildysim. Jei tai, ką veikiame kasdien nuo 8 val. ryto iki 5 val. vakaro, mūsų neužpildo, vadinasi, prarandame save. Mes arba pildomės, arba prarandame save. Vakarų pasaulyje labai akcentuojamas darbas, ir tai natūralu, nes astronomiškai Vakarus labiau įtakoja Saturnas. Ši planeta – sunkaus fizinio darbo, karmos planeta. Tuo tarpu Rytus labiau įtakoja Merkurijus, intelekto planeta. Čia žmonės neatiduoda savęs vien tik darbui, nes supranta, kad fizinio darbo reikia tik tiek, kad pramaitintume pilvą ir turėtume stogą virš galvos. Sunku įsivaizduoti Vrindavano (piligriminis miestas) gatvės sadhu (išminčiai) besiilsinčius kuriam nors Turkijos ar Egipto kurorte. Jie ilsisi savyje, ryšyje su Dievu. Jiems nereikia pamokslauti, nes jau pamokslauja jų gyvenimo būdas, išvaizda, žvilgsnis, veido mimika, nuo jų sklindanti energija. Kūnai jų čia likę, o sąmonė yra anapus. Jiems nerūpi aplinkinis triukšmas, purvas ar vargas, nes jie gyvena anapus. Tik mes, europiečiai, atsargiai laipiojam tarp šiukšlių, praeidami paglostom karvę ar užsikišam ausis nuo stiprių tuk-tukų garso signalų. Net ir vos dvi savaitės užterščiausioje pagal oro rodiklius pasaulio vietoje atnešė daug gražių realizacijų. Čia galima pasimokyti, kaip neskubėti, nusiraminti, prisėsti, pamąstyti, tiesiog būti. Niekur čia nenubėgsi, nepriskubėsi, visų pasaulio pinigų neuždirbsi ir visų tortų nesuvalgysi. Čia puiki erdvė pamąstyti, kas esu, iš kur esu, ką čia veikiu, kur keliausiu toliau. Kyla daug klausimų.
Šis kraštas svetingas, bet tik su sąlyga, jei gavai Aukščiausiojo leidimą, jei gera tavo karma, jei esi pasiruošęs šiek tiek išsitepti rankas ar marškinėlius, jei netyčia įlipsi į vietinį kakutį. Jei esi pasiruošęs, pirmyn! Atvyk! Bet jei ne, tai dar Lietuvoje, prieš pat skrydį, gali sunegaluoti, pavėluosi į lėktuvą, pradings tavo bagažas ar nutiks dar koks galas.
Vrindavanas, Govardanas, Radha Kunda, Nandagramas, Varšana – tai piligriminiai centrai, kuriuose pilna šventyklų, pilna Vedose minimų vietų. Mes tai pamatysime arba ne, suprasime arba ne, tikėsime arba ne. Kaip mums, europiečiams, patikėti skraidančiais miestais, mantrų galia, kalbančiais gyvūnais? Gal kai kurių jau nestebina šiandien taip pasikeitęs visuotinės žmonijos sąmonės lygis, bet stebina, kokia aukšta ta sąmonė buvo prieš tūkstančius ar net milijonus metų. Indija per daug amžių stipriai pasikeitusi. Ji jau kitokia. Bet nepalūžusi, žmonės gyvena, lanko šventyklas, siekia žinojimo, savęs ir Dievo pažinimo.
Piligriminė kelionė po Indiją – tai kelionė į savęs pažinimą, o ne kelionė į Delį ar Kalkutą. Tai pamatymas savęs, o ne Tadž Mahalo ar Keralos paplūdimių.
Mus, atvykėlius, iškart sutinka beždžionių mafija.
Šri Šri Krišna Balaram šventykla. Ją įkūrė A. C. Bhaktivedanta Svamis Šrila Prabhupada 1975 m. Tai viena svarbiausių ir gyviausių šventyklų visame Vrindavane. Joje garbinami trys pagrindiniai dievybių altoriai: Krišna ir Balarama, Radha–Šjamasundara, Gaura–Nitai.
Šventykla garsėja gyvomis kirtanų tradicijomis, harinama procesijomis Vrindavano gatvėse, gilia bhakti atmosferai būdinga ramybe ir dvasine energija. Čia nuolat renkasi piligrimai iš viso pasaulio, o šventykla laikoma Šrilos Prabhupados tarnystės vainiku. Naktį šventykla gražiai apšviesta, joje nuolat daugybė piligrimų.
Šventyklos altorius.
Čia yra pasaulinio garso jogo vienuolio Šrilos Prabhupados samadhi (kapas). Laikoma, kad eilinį žmogų, kad jo kūnas neužterštų Žemės, kad jo siela greičiau atsirištų nuo kūno, reikia sudegint ir jo pelenus išbarstyt šventoj upėj, bet šventos asmenybės kūną reikia palaidot, įkast po žeme. Taip ši asmenybė apvalo tą vietą, nedingsta jos energija.
Marmurinio antkapio viršutinė dalis.
Kurį laiką Šrila Prabhupada gyveno ir pamokslavo šioj šventykloj, tad čia likę labai daug jo daiktų, šiandien jau tapusiais relikvijom. Maldos karoliai – brangiausia relikvija.
Šiandien dėl šio diktofono galim klausytis apie 1200 šio jogo paskaitų ir interviu įrašų.
Šia mašinėle Prabhupados rankomis buvo atspausdinta daugybė vedinių šventraščių lapų.
Šventyklos sodely yra vieta, kur svamis laiką leisdavo medituodamas.
Tai Prabhupados įkurtos bendrijos gošala, arba karvidė. Karvių globa užima svarbią vietą Prabhupados pamokslavime. Vedos sako, kad karvė tai visatos motina, o jautis, tai tėvas. Neabejotinai labai apsirinkam karvę laikydami ne motina, o jautiena.
Tai surabhi karvė. Jos išvaizda ypatinga.
Vrindavano senamiesčio fragmentai.
Indijoj augalai, gyvūnai ir žmonės sugyvena artimai.
Šventosios Jamunos pakrantė.
Tokia materialaus kūno baigtis. Sudeginti palaikai su ceremonija grąžinami upei.
Jamuna atsitraukė nuo Vrindavano, tad gatai (maudyklės) išdžiūvo.
Šri Šri Radha Damodaros šventykla. Čia 6-erius metus prie išvykdamas į JAV gyveno, pamokslavo ir komentavo šventraščius Šrila Prabhupada.
Rūpos gosvamio, vieno iš šešių Vrindavano gosvamių bhadžan kutiras (maldos vieta). Čia yra jo relikvijų: maldos karoliai ir lazda.
Buvusių radžos (karaliaus) rūmų Jamunos pakrantėje fasado fragmentas.
Atliekama pudža (auka).
Indai supranta, kad medis irgi siela, turinti savo gyvenimą, ir negalima lengvu mostu nutraukt jos evoliucijos. Lietuvoj buvo visuomenininkas ir aktyvistas Viktoras Bergas. Jis išgarsėjo dėl savo pastangų apsaugoti senus ąžuolus, augusius šalia kelių. Jis filmavo, viešino situaciją, kalbėjo apie gamtos išsaugojimą, dažnai kritikavo institucijų sprendimus, pabrėždamas, kad senieji medžiai turi kultūrinę, ekologinę ir emocinę vertę, jų kirtimas ne visada būtinas, infrastruktūros projektus galima planuoti jautriau aplinkai. Tapo žinomas dėl iniciatyvos gelbėti ąžuolus greitkelyje (A1 autostradoje arba regioniniuose keliuose), kai kilo konfliktai dėl jų kirtimo vykdant kelių rekonstrukciją.
Tai Nandos maharadžos, piemenų karaliaus, turėjusio net 900 000 karvių namo, pastatyto prieš 5000 metų, fragmentas. Pas jį ir žmoną Jašodą augo Viešpats Krišna.
Šri Madan Mohan Mandir. Ją pastatė vienas iš šešių Vrindavano gosvamių, Sanatana. Tai viena seniausių ir svarbiausių Gaudija vaišnavų šventyklų Vrindavane, esanti ant kalnelio netoli Jamunos upės. Sanatana Gosvamis joje garbino Madan Mohan Dievybę, kuri padeda sąlygoto sielai užmegzti pirmąjį ryšį su Krišna.
Varšanos šventykla. Varšanoje gimė Radharanė.
Kusum sarovaros šventykla Govardane
Einant aplink šventą Govardhanos kalvą.
Čia gali sutikti net kiaulėnų!
Ir avėnų!
Prekyba prieskoniais gatvėje.
Bhaktivedantos ašramas (vienuolynas), buvę radžos rūmai, statyti prieš pora šimtų metų pagal vedų architektūros meną vastu.
Banjano medis. Ypatingas tuo, kad jo šaknys yra apsivijusios jo kamieną, jos lyg šakos. Banjano medis yra vienas įspūdingiausių ir dvasiškai reikšmingiausių medžių Indijoje ir ne tik. Jo ypatingumas atsiskleidžia keliais lygmenimis: banjanas leidžia oro šaknis, kurios nusileidžia žemyn ir virsta naujais kamienais. Dėl šios savybės vienas medis gali uždengti milžinišką plotą ir atrodyti kaip ištisas miškas. Tai vieni ilgiausiai gyvenančių medžių pasaulyje — gali gyventi šimtus ar net tūkstančius metų. Banjanas laikomas šventu medžiu hinduizme. Jis simbolizuoja: amžinybę, stabilumą, globą, ryšį tarp dangaus ir žemės. Po banjano medžiu sėdėjo išminčiai, jogai, asketai.
Bhagavad-gitoje Viešpats Krišna sako: „Iš medžių Aš esu Ašvatha (banjanas)“.
Šri Radha Govindadeva šventykla (dažnai vadinama tiesiog Govindos šventykla). Ją pastatė Rūpa Gosvamis XVI a. Tai viena iš septynių pagrindinių Gaudija vaišnavų šventyklų Vrindavane. Šventykla garsėja savo ypatinga architektūra iš raudono smiltainio ir stipriu dvasiniu įkrovimu.
Interjeras
Įspūdinga architektūra. Tai rodo anuometinį meno, sąmonės, žinių lygį.
Vartai į Tadž Mahalą, turbūt lankomiausią Indijos ir vieną lankomiausių turistinių objektų. Įprastą dieną čia apsilanko iki 40 000 žmonių, o savaitgalį ir per šventes net iki 70 000 turistų!
Tadž Mahalą statė 20 000 darbininkų 22-us metus. Meistrai atvyko iš Persijos, Osmanų imperijos, Vidurinės Azijos, Indijos. Daug jų buvo brangakmenių inkrustacijos, kaligrafijos ir marmuro skulptūros specialistai. Darbuose dalyvavo ir 1000 dramblių. Viskas suprojektuota tobuloje simetrijoje. Vienintelis nesimetriškas elementas – Šacho Džahano sarkofagas, nes jis buvo palaidotas vėliau, greta žmonos Mumtax Mahal. Tadž Mahalas nėra šventykla, tai vienos iš trijų šacho turėtų žmonų mauzoliejus. Jis jai pažadėjo, kad pastatys gražiausią pasaulio pastatą.
Šachas Džahanas buvo uždarytas į kalėjimą. Jo sūnus Aurangzebas nuvertė jį nuo sosto ir įkalino Agros forte, vadinamajame „Jasmyno bokšte“. Ten jis kalėjo maždaug 8 metus, iki pat savo mirties. Bokšto langai žiūrėjo tiesiai į Tadž Mahalą, kuriame palaidota jo žmona Mumtaz Mahal.
Sakoma, kad jis paskutinius savo gyvenimo metus kasdien žiūrėjo į baltą mauzoliejų, prisimindamas ją. Aurangzebas leido palaidoti Šachą Džahaną šalia žmonos Tadž Mahale.
Įėjimas. Tadž Mahalo marmuro spalva keičiasi pagal paros laiką. Tadž Mahalas atrodo skirtingai: ryte – rausvas, dieną – baltas, vakare – auksinis, mėnulio šviesoje – mėlynai sidabrinis. Tai vyksta dėl ypatingo marmuro, kuris sugeria ir atspindi šviesą. Tadž Mahalą puošia pusbrangiai akmenys iš viso pasaulio Naudoti: mėlynasis lapis lazuli (Afganistanas), nefritas (Kinija), safyrai (Šri Lanka), raudonasis koralas (Arabija), turkis (Tibetiečių teritorijos), krištolas (Indija). Ši technika vadinama pietra dura – marmuro inkrustacija akmenimis.
Viduje.
Šachas Džahanas planavo statyti “Juodą Tadž Mahalą” Jamunos upės kitoje pusėje, kaip savo kapą. Jis turėjo būti tokio pat dydžio kaip baltoji šventykla, bet pagamintas iš juodo marmuro. Tiksli vieta – upės priešingoje pusėje, kad baltoji ir juodoji šventyklos būtų simetriškos. Tai turėjo simbolizuoti jo paties kapą šalia Mumtaz Mahal, kaip “tamsiąją” pusę priešingą jos baltumui. Kodėl nebuvo pastatyta? Statybos sustojo, kai Aurangzebas nuvertė Džahaną. Sūnus įkalino jį Agros forte, todėl projektas liko nebaigtas. Ši idėja tapo simboliu meilės ir netikėtos likimo žaizdos – planas, kaip ir paties Šacho Džahano gyvenimas, liko neįgyvendintas.
Mauzoliejų supa keturi minaretai pastatyti 2 laipsnių kampu. Tai ne dėl grožio, nes žemės drebėjimo atveju jie kristų nuo kapo pastato ir jo nesugriautų.
Agros fortas. Tai didžiulis raudono smiltainio fortas, pastatytas XVI a. Mogolų imperijos valdovo Akbaro laikais (1565–1573 m.). Jis buvo karinė bazė, bet tuo pat metu – imperatoriaus rezidencija ir administracijos centras. Fortas nėra tik viena pilis – tai visas maždaug 380 metrų ilgio ir 240 metrų pločio kompleksas su: rūmais, mečetėmis, sodais, tvirtovės sienomis, bastionais ir vartais. Fortas buvo statytas hindu ir islamo stiliaus deriniu, ypač Akbaro laikais. Vėliau mogolų imperatoriai, įskaitant Šachą Džahaną, pridėjo įspūdingų marmuro rūmų ir dekoracijų.
Auksu dengtas sienos dekoras.
Forto sienų perimetras 2,4 km, sienų aukštis 21 metras.
Fortas turi vandens kanalus ir fontanus, kurie ne tik dekoruoja, bet ir vėsina karštą Agros klimatą. Sistemą kūrė taip, kad vanduo būtų tiek gėrimui, tiek sodams ir fontanams.
1983 m. Agros fortas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienas svarbiausių Mogolų architektūros pavyzdžių pasaulyje.