Šiandien vėl įkvėpiau tylos, ramybės, pamąstymų. Sėdau ant dviračio ir myniau sau užmiestin – į miškus ir laukus, kur ramybė, čiulba paukščiai, teka upeliai. Ten nėra mašinų, žmonių, triukšmo.
Miškas aidi nuo paukščių, o žemai po medžiais matau didelius ir mažus sampilus. Rašo, kad čia Liūlinės pilkapynas, kur deginti žmonių kūnai buvo kavojami jau nuo II tūkst. pr. Kr. vidurio. Pilkapiai apvalūs, yra vienas ir didelis – net 35 metrų skersmens. Kad tik koks akmuo prie jo prabiltų, tai tiek papasakotų. Bet kodėl apskritimo formos pilkapiai? Kam akmeninės, paleastronominės dangaus kūnų stebyklos prie Merkinės ir Švenčionėlių? Ar kada sužinosime tiesą?
Būnant prie pilkapių jaučiasi mistika, simbolizmas, žinios apie tai, kaip laidoti kūnus ir kam to reikia. Pagal Vedas nepalanku užkasti kūną dėl kelių priežasčių. Taip užteršiama žemė. Kadangi esame labai prisirišę prie kūno, gyvename kūniškoje koncepcijoje, tai po kūno palikimo galime virš jo kaboti, į jį medituoti ir taip kurį laiką užstrigti sielos evoliucijoje.
Šiandien turime tradicines kapines su paminklais ir tvorelėmis, o protėviams paminklų nėra – beliko pilkapiai. Bet mes gyvename, nes jie gyveno. Mes šį tą turime, nes jie mums tai perdavė. Nežinome jų vardų nei pavardžių, jei tokias ir turėjo, nei gimimo ar mirimo metų. Nieko! Absoliučiai nieko! Bet jie buvo. Jie, reik manyt, žinojo iš kur atėjo, ką čia turėjo veikti ir kur iškeliaus po kūno palikimo. O mes žinome? Ar tikrai mes pažengėme toliau nei jie?