Šiandien vėl įkvėpiau tylos, ramybės, pamąstymų. Sėdau ant dviračio ir myniau sau užmiestin į miškus ir laukus, kur ramybė, čiulba paukščiai, teka upeliai. Ten nėra mašinų, žmonių, šiukšlių, triukšmo, viso to jovalo, kas dažnai pasilieka po žmonių. Buvus stirną suprasi iš jos paliktų pėdsakų, nukramtytas ir nuverstas medis bebro, numesti ragai briedžio ar elnio, o ką randam po žmogaus? Išpjautą mišką, šiukšles, išrausta, išsprogdinta ir ko tik nepridirbta.
Miškas aidi nuo paukščių, o žemai po medžiais matau didelius ir mažus sampilus. Rašo, kad čia Liūlinės pilkapynas, kur deginti žmonių kūnai buvo kavojami jau nuo II tūkst. pr. Kr. vidurio. Pilkapiai apvalūs, yra vienas ir didelis, net 35 metrų skersmens. Kad tik koks akmuo prie jo prabiltų, tai tiek papasakotų. Mokykliniai istorijos vadovėliai mums rašė, pamenu, kad anksčiau žmonės tik elnius gaudė ir uogas rinko. Intelektas apsiribojo ietigalio pasidirbimu. Bet ar tikrai? Reik manyt, kad ir tokių buvo, šudrų, arba darbininkų ir mlečkų, arba mėsėdžių. Bet kodėl apskritimo formos pilkapiai, kam akmeninės paleastronominės dangaus kūnų stebyklos prie Merkinės ir Švenčionėlių? Ar kada sužinosim tiesą?
Būnant prie pilkapių jaučiasi mistika, simbolizmas, žinios kaip laidoti kūnus ir kam to reikia. Gali būt, kad net jų dydžiai ir atstumai tarp jų turėjo reikšmės. Dabar gi pakasa kūną kirmėlėm pietaut. Pagal vedas yra nepalanku užkast kūną dėl kelių priežasčių. Taip užteršiama žemė. Kadangi esam labai prisirišę prie kūno, gyvenam kūniškoj koncepcijoj, tai po kūno palikimo galim virš jo kabot, į jį medituot ir taip kurį laiką užstrigt sielos evoliucijoj. O dar tie visi užgriuvimai pašarovnėse ant grabo, raudojimai, moterų ir vaikų dalyvavimas, kas nėra palanku dėl per didelio emocinio išgyvenimo. Laidotuvės – vyrų reikalas. Verk neverkęs, žmogus negrįš. O ir verkiam turbūt dažnai savęs, o ne išėjusiojo, kaip mums be jo, o ne jam be mūsų bus blogai. Visi tie paminklai, tvorelės, betoninės trinkelės, plastikinės gėlės, naftos žvakės, kapų pramonė, pasirūkymai, pasikalbėjimai, o kai kurių ir pasišventimai prie kapo ir kiti balaganai. Kai kurie net namus statosi šimtas metrų nuo kapinių. Vedos sako, kad tai nepalanku. Nors iš kitos pusės, memento mori, arba atmink, kad mirsi. Gal vienam kitam matomas kryžius, tos dūminančių murzinių mašinų procesijos primins, kur bus padėtas mūsų kūnas ir ar labai jau verta į jį taip investuoti maistu, rūbais, malonumais.
Kapinėse nėra ramybės, nes darbštuoliai burzgina betono maišykles, kažkas šluoja, valo, atneša, išneša. Kažkoks bruzdesys, savotiškas miestelis. Ypač tai jaučias didelėse kapinėse, ypač per visų mirusiųjų minėjimą. Ten ir sėkminga prekyba eina. O protėviams paminklų nėra, beliko pilkapiai. Bet mes gyvenam, nes jie gyveno. Mes šį tą turim, nes jie mus tai perdavė. Nežinom jų vardų nei pavardžių, jei tokias ir turėjo, nei gimimo ir mirimo metų. Nieko! Absoliučiai nieko! Bet jie buvo. Jie, reik manyt, žinojo iš kur atėjo, ką čia turėjo veikt ir kur iškeliaus po kūno palikimo. O mes žinom? Ar tikrai mes pažengėm toliau nei jie? Vartodami tabaką, alkoholį, darydami abortus, statydami kalėjimus, sėdėdami prie kompiuterio.