Visai neseniai iškrito pirmasis sniegas. Toks lyg ir lauktas, nes kalendoriuj jau gruodis, o ir šiaip toks svečias pasidaręs. Nu tai pasiėmiau dviratuką ir link netoli esančio ežero tokio, Žiežulio per mišką prasimyniau. Tai iškart toks kontarstas pasimatė, nes plynai visko sniegas nenuklojo, daug tamsių ir šviesių plotų. Palankios sąlygos gamtos nespalvotai fotografijai. Tai tas kontrastas iškart man primetė asociaciją: gyvenimas – mirtis, juoda – balta, gyva – negyva, pilna – tuščia, laimė – kančia. Toks dualizmas. Tas grožis toks klastingas, šaltas, mirtinas. Kiek po juo slepiasi kančios, skausmo, agonijos ir galiausiai mirties. Kiek čia paukštelių ir žvėrelių iš džiaugsmo šokinėja sniego ir šalčio sulaukę? Kur jų ankstyvos giesmės iki pat vėlumos? Kodėl jie neša kudašių į pietus? Kiek iš jų čia likę kentės šaltį, maisto stygių? Kiek žus? Skiriamasis žiemos bruožas – šaltis. Tai tama guna, neišmanymas. Kur neišmanymas, ten kančia, o kur kančia, ten neišmanymas. Broliukas ir sesutė.
Miškai tušti, upių, ežerų pakantės – visur tuščia, tarsi išmirę. Tyla tokia, kad varnos nesimato, bet girdėti kažkur ją plasnojant. Tyla – dar vienas žiemos bruožas, labai girdimas išėjus iš namo, esančio prie intensyvaus eismo gatvės. Vasarą artimiausia tokia tylos zona mūsuose – Čepkelių raistas prie Marcinkonių kaimo. Tai didelis jau užpelkėjęs ežeras, apaugęs krūmais, pušaitėm, bet ten net ir vasarą kaip kapinėse. Gatvėse irgi nedaug žmonių, visi sulindę namukuose, butukuose. Nors už lango daug tamsos ir šalčio, bet tai palankus metas užsiimt savo vidiniais reikalais. Daug laiko skaitiniam, paskaitom, meditacijai, pamąstymam, rašiniam, kūrybai, pasibūt gamtoj. Senovės Lietuvoj būtent šiuo metu kaimo žmonės užsiimdavo kūryba, rašė dainas, šoko, žaidė. Šiemetinė žiema po koronos viruso skėčiu, tai mažiau blaškymųsi, kelionių, pramogų. Toks labai rimtas metas jaučiasi. Man tai labai į naudą, jaučiu. Daug komtempliacijų, skaitinių. Labai palankus laikas vienuolystei. Vaikai ant galvos nelipa, nes jų paprasčiausiai nėra, žmona nieko neprašo, nes jos paprasčiausiai nėra, pramogų nėra, nes jų nei čia yra, nei norisi, kartais susitinku su vienu draugu ir vienu bhaktu. Su pirmu keliaujam, su antru skaitom „Bhagavad-gitą. Kokia ji yra”. Labai palankus metas, kuris jau atneša, jaučiu, pokyčių. Pokyčiai gali būti teigiami ir neigiami, bet Krišnos sąmonėj pastarųjų nėra. Dvasinėj praktikoj svarbiausia – nesiblaškymas, pastovumas. Tai kaip žiema – aplink šalta, tamsu, tylu, bet ten, kažkur vidury girios gyveni namely ir kūreni ugnelę, savo dvasinę ugnelę šventraščiais, mantra. Po to žinai, kad bus pavasaris, vėl vasara, ruduo. Ta pati melodija pastoviai. Kartą paėmiau Džaganathos atvaizą, ištiesiu rankas ir sukuosi aplink savo ašį, aplink viskas keičiasi, liejasi ir matau tik Jį – Džaganathą.