Nardydamas bekraščiam internete užtikau vieną ypatingą senieną. Ne, ne kėdė iš Versalio ar gobelenas iš Sluckų rūmų. Įdomiau. O gi pirmą mūsų bhaktų išverstą Šrilos Prabhupados „Šri Išopanišadą“. Spėju, kad tai pirma išversta knyga, nes kituose vertimuose jau nurodytos išverstos knygos, o šitoj knygoj nurodytos knygos tik anglų kalba. Vertimo data nurodyta 1989 metai, taigi 12 metų po Šrilos Prabhupados išėjimo. Taip pat nurodomas Kauno šventykos adresas. Tai versta bus, matyt, kauniečių. Niekur daugiau neteko matyt antro tokio egzemplioriaus, tai turbūt nedaug jų buvo išleista. Dar turiu 1994 m. ir 2013 metų leidimus.
Gal atrodytų nu tokio čia daikto, senaknygė ir tiek, bet tai pirmoji Lietuvos Krišnos sąmonės knyga. Šrila Prabhupada parašė virš 60 veikalų, kurie dabar išversti į 80 kalbų. Beje, šitoj senoj \” Šri Išopanišadoj\” rašo, kad jo veikalai išversti į daugiau kaip 40 kalbų. Bet tai buvo 1989 metais. O ir lietuvių kalba šiandien jau turim apie 22 lietuviškas knygas, plius \”Šrimad Bhagavatam\” (12 giesmių, arba 19 knygų). Pasistūmėta priekin. Jau leidžiamos arba planuojamos leist Prabhupados mokinių knygos lietuvių kalba. Kur dar kitų bhaktų išleistos knygos. Vežimas važiuoja, valio! Bet vis dėlto pirmoji knyga yra svarbiausia! Žinot kodėl? Nes ji pirmoji! Tai buvo 1989 metai, prieš pat nepriklausomybės atkūrimą. Kiek girdėta istorijų kaip prieš tai ruskiai gaudė bhaktus, bandė apkaltint nebūtais dalykais, išmesdavo iš mokslo įstaigų, jei sužinodavo, kad studentas krišnaitas. Dabar čia gali sau smagiai sekmadienio popietę po gardaus prasado prisijungt prie harinamos, o pradžioj kas? Tamsi šalta gadynė! Rūsiai, padvalai, pas kažką butely patyliukais. Pakalba vienas kitas senas bhaktas kokia „smagi“ buvo pradžia, kiek priskentėta. Pionieriai visada buvo labai veirtinami, gerbiami. Ar tai koks mokslažmogis, keliautojas, visi jie buvo šlovinami už jų pastangas atvert žmonėms vartus į platesnius horiznontus. Laikau šitą knygą ir ji kaip relikvija, labai brangi. Daug senų knygų matęs, turėjęs, jos įdomios vien tik savo senumu, bet jos nepakeitė jas skaičiusių žmonių gyvenimų. Kaip Bhaktivinoda Thakura sakė: „Koks žmogus šventas galima spręst iš to, kiek žmonių jis atveda pas Dievą“, taip ir knygos vertę apsprendžia tai, kiek ji sunaikina žmogaus neišmanymo, kiek tas pasikeičia, atsimerkia, susivokia. Mokyklų vadovėliai mūsų nepakeis ir žinojimo iš jų negausim, nes mūsų mokyklos šiandien, ar tai būtų pradinė, vidurinė, profesinė, kolegija, universitetas yra profesinio rengimo centrai. Ten išmoko rašyt, skaičiuot, šiek tiek geografijos, fizikos, muzikos žinių ir paleidžia toliau ganytis po šitą pasaulį. Dėl to žmonės ir kenčia kartais patys to net nežinodami arba jau susitaikę su tuo.
Džiaugiuos, kad per tiek metų nuo 1989-ųjų turim nemažai vedinės literatūros lietuvių kalba. Dabar telieka žmonėms ją padaryt prieinamą, tinkamai su ja supažindint.