Aukštaitija graži – čia daug miškų, upių, o ypač ežerų. Gamta išskirtinė, gal todėl čia įkurtas pirmasis Lietuvoje nacionalinis parkas. Traukiniu keliavome iki atokios vietos, iki Visagino, energetikų miesto. Tačiau į svečius neužsukome ir iškart miškais leidomės link Dūkšto. Aplink – plati ir gili rudens ramybė: nei paukščių, nei žmonių, tik vėjo lankstomos pušų viršūnės. Toks gražus dabar metas būti gamtoje, pamedituoti į stichijas: į vandenį, vėją. Ilgai nepasėdėsi, nes žvarboka, tuoj žiema.
Iki Dūkšto daugiau gamtos, o prie jo jau daugiau kultūros: Dūkšto dvaras, kapinaitės, bažnyčia su cerkve, keli senamiesčio pastatai. Kažkada čia gyventa daug žmonių, bet šiandien čia, kaip ir daug kur Lietuvos periferijose, mažai judesio. Visi suvažiavo į miestus darbo ieškotis. O sodybos kantrios – laukia sugrįžtančių į tėvų namus, kad kas žemę dirbtų, duoną keptų, vaikus augintų, kad dirbtų sau, bendruomenei, kaimo gerovei. Tikėtina, kad sugrįš tos dienos.
Skruzdėlyno apsauga.
Bebrų darbas.
Laidynas nuo Visagino atominės elektrinės.
Dūkštelių koplyčia. Tai reikšminga tautos kultūros paveldo dalis, 1992 m. įrašyta į LR Kultūros vertybių registrą. Tai su Senojo Dūkšto dvaro ansambliu siejamas liaudiškų formų objektas.
Koplyčia statyta XIX a. pabaigoje. Ji aštuonkampė, atviromis sienomis, suręsta iš raudonų plytų ir lauko akmenų. Stogas medinis, dengtas gontais, jo viršūnėje įtaisytas kaltinis kryžius su saulute. Statinio viduje stovi kryžius su medine nukryžiuoto Kristaus skulptūra.
Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, po 1990 m. – apgriuvusi, 1993 m. atstatyta. Stulpai sumūryti naujai 1993 m., žemesni nei buvę autentiški.
Gaila, kad lankytinas objektas toks apleistas.
Dūkšto dvaro sodybos tvarto sienos fragmentas.
Ir dar vienas.
Dūkšto dvaro sodybos rūmai. Dvaras įkurtas apie 1862 m., užima 1,8 ha. Visą dvaro ansamblį sudaro ūkiniai pastatai, porinis tvartas, ratinės – arklidės, svirnas, medinis kumetynas ir patys rūmai. Dvaras paminėtas XVI a. kaip Giedraičių valda.
XIX a. pirmoje pusėje dvare gyveno žymus dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas. Čia ir mirė, palaidotas dvaro kapinaitėse, buvusios bažnyčios šventoriuje. Dvare dažnai lankydavosi Filomatų draugijos kūrėjas, poetas ir geologas Tomas Zanas, su kuriuo neretai atvažiuodavęs ir jo draugas Adomas Mickevičius (jo vardu yra pavadinta parko liepų alėja).
Vaizdas nuo Parsveto ežero pusės.
Dvaro sodybos kumetynas. Tai ūkio pastatas, kuriame dvaruose gyvendavo kumetai – nuolatiniai dvaro darbininkai su savo šeimomis.
Parke yra ir butelių. Ši reikšmė randama senesniuose istoriniuose ir etnologiniuose šaltiniuose. Butelis (ar būtelis) – tai: bežemis valstietis; samdinys dvaro ūkyje; žmogus, kuris neturi savo žemės ir todėl dirba už maistą, būstą arba labai mažą atlygį; socialiai žemesnio statuso už kumečius ar mažažemius.
Dabar belieka pagalvoti kokia gi žodžio „butas“ reikšmė. Ir kaip pavadintumėm šiandieninį žmogų, gyvenantį bute? Butietis? O gal tas pats bežemis?
Senojo Dūkšto kapinės. Čia anksčiau stovėjo medinė Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia. Ją 1601 Dūkšto dvare pastatė dvaro savininkai Rudaminos. Tačiau bažnyčia sudegė.
Bažnyčios rūsiuose ir šventoriuje buvo laidojami dvaro savininkų Rudaminų Bieganskių, Zanų palaikai. Bažnyčios rūsiuose taip pat palaidotas ir garsus Vilniaus universiteto Dailės katedros profesorius Jonas Rustemas (1792-1835). Dailininkas, tapytojas, žymus pedagogas, turėjęs didžiulę įtaką Lietuvos tapybos (ypač portreto) raidai XIX a. pradžioje.
Čia taip pat atgulė žymus Lietuvos polmologas (sodininkystės specialistas) Adomas Hrebnickis).
Čia stovėjo bažnyčia. Dabar likę tik pamatai.
Dūkštelių piliakalnis I. Aplink visą piliakalnį 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1966 m.), kurios iki 1,1 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos.
1909 m. L. Kšivickis ištyrė visą piliakalnio aikštelę, kurioje aptiko apie 50 cm storio kultūrinį sluoksnį, židinių, 6×3,5 m dydžio, iki 1,5 m gylio žeminę, įvairių akmens ir kaulo dirbinių: ietigalių, kirvukų, ylų, galąstuvų; brūkšniuotos keramikos, gyvulių kaulų.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. pradžia.
Šmaikšti architektūra.
Dūkšto Švč. Trejybės cerkvė.Dūkšto sentikių pomorų bendruomenė susikūrė 1919 m. Pradžioje tikintieji meldėsi namuose, o 1932 m. buvo pastatyta Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvė. Karo metais maldos namai uždaryti, o 1955 m. sudegė. Tačiau sentikių bendruomenė išliko, meldėsi skirtinguose gyvenamuosiuose namuose. 1989 m. bendruomenė oficialiai atkurta. 1990 m. tikintiesiems perduota praktiškai nenaudojama stačiatikių Šv. Uspenskio cerkvė.
Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia. Bažnyčia pavadinta šv. Stanislovo Kostkos (1550–1568) vardu.
Pirmąją medinę bažnyčią Dūkšto dvare (dabar Dūkštelių kaimas) apie 1601 m. pastatė dvaro savininkai Rudaminos. Ji 1674 m. atstatyta. Dūkšte 1729–1773 m. veikė jėzuitų misija. Nuo 1901 m. zakristijonu apie 40 metų dirbo generolo Stasio Raštikio tėvas Bernardas Raštikis, jis išdažė ir sutvarkė bažnyčią, platino lietuvišką spaudą.
1934–1936 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Ją dar neužbaigtą 1935 m. gegužės 29 d. konsekravo Vilniaus arkivyskupas.
Baltų raštų vartai.
Dieve, globok Lietuvą. Tėvas Pijus yra pasakęs, kad “jokia tauta neturi tiek šventųjų kankinių kaip Lietuva“. Jis juos ištarė per susitikimą su vėliau šventuoju tapusiu Jono Pauliaus II — ir prašęs tai pranešti lietuviams. Šventasis Tėvas Pijus ragino lietuvius maldai kreiptis į savo šventuosius ir kankinius — kad jie tarnautų užtarėjais už Lietuvą. Jo mintis dažnai pabrėžiama taip: nors pasaulyje bus neramumai, tautos žlugs — bet jei lietuviai nuolat meldžiasi šventųjų, Lietuva išliks.