Dar nėra nė poros savaičių kaip anapilin, sakoma, iškeliavo močiutė. Apsirgus ji buvo, bet kai po kelių dienų grįžau namolio, iškart iškviečiau medikus, nes sunkiai kvėpavo. Pats ją nunešiau į geitosios mašiną, išvažiavom ligoninėn. Jau trečią dieną paskambinę iš jos medikai pasakė, kad dėl koronos išvežta Vilniun. Ten dar savaitę pasikankino ir iškeliavo. Nebuvo tuo metu nei besimeldžiančių, nei giesmių, paliko kūną ligoninėj viena tarp svetimų. Bet buvau jai uždėjęs tulasi karoliukus su Narasimha kavaču. Tikiuosi, tai apsaugojo jos sielą. Nuvažiavom paimt kūno. O jis buvo storo plastiko maiše. Iškart buvau suplanavęs kūną kremuot, o pamatęs tą maišą tuo ir nesuabejojau. Negi dabar kiši tą maišą graban ir po to duobėn. Kūną būtinai reikia deginti, nes taip siela greičio nuo jo atsiriš. Iš esmės tas grubus kūnas tėra žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio lipdinys Dievo rankomis. Bet ne mes jį sulipdėm ir ne mes ardom, todėl iš pagarbos sielai, kuri buvo tam kūne, deivei Bhūmi (Žemei) ir Dievui turėtumėm jį sudegint. Ugnis valo. Net jei dega šiukšlės, ugnis, sakoma, švari. Pasirodo, jos kūno deginimas buvo net privalomas.
Nelikus kūno sielai tampa lengviau, nes jau nebėra prie ko prisirišt, į ką medituot, o prie kūno mes labai prisirišę. Šrila Prabhupada sakė, kad mums labiausiai rūpi tik du dalykai: tai mes patys sau ir aplinka, kurioj esam. Tą prisirišimą prie kūno dar labiau sustiprina taip gausiai siūlomi kūniški dalykai: rūbai, avalynė, maistas, visas tas juslinis pasitenkinimas.
Vilniaus fotografų klubo narė atidarinėjo parodą Kėdainių krematoriume. Tai kaip gi jo darbuotojas neaprodys tokio nekasdieniško pastato! Kaip tik degino kūną. Leido pasižiūrėt pro akutę. Tai, žiūriu, viskas skęsta ugny, matos skeletas, kabanti kaukolė ant stuburo. Po kelių minučių vėl pasižiūrėjau. Kaukolė jau buvo nukritusi. Toks štai kelių valandų kūno degimo procesas. Po to pelenai ir urna. Ir močiutė tilpo urnoj. Sudegė jos kūnas, karstas, rūbai, maldaknygė, šventųjų paveiksliukai, rožinis, kryžių kalno nuotrauka, pašventinta girlianda iš šventyklos. Viskas sutilpo mažoj dėžutėj. Tai ir pastatėm tą dėžutę vidury šarvojimo salės. Žmonių buvo nedaug, viskas labai ramiai. Jokių užgriuvimų ant karsto, alpimų, net medikų ir panašiai. Jautės švara, ramybė, tyla. Yra su kuo palygint, nes prieš kelerius metus šarvojom jos sūnų, mano tėvą. Tai geriau nekartot tokios klaidos.
Vedinėj tradicijoj laidotuvėse dalyvauja tik vyrai, nes moterim ir vaikam tai sunkiai pakeliama, bereikalingas stresas. O čia irgi buvo viskas paprastai. Pats iki kapelio nunešiau urną, ant kurios buvau uždėjęs nuo Dievybių nuimtą girliandą, pabarstėm urną smėliu ir ji buvo nuleista giliai duobėn. Palankiau pelenus barstyt, bet nieko niekam nesakiau ir neprašiau, pelenų kapsulės neišiminėjau, nors buvo tokia mintis. Bet kad kažin ar nebūčiau garsiai prasijuokęs, kai visi raudoja, o ten tuščią urną užkasa.
Tokia mūsų kūno pabaiga. Atėję iš minties, iš idėjos štai pasikavojam po velėna. Ką tai sako? Mintis ateina iš viršaus, nes jos kilmė dieviška, o kūnas eina žemėn, nes jis grubus, žemiškas, laikinas. Sėdžiu prie lovos, iš kurios ją dar gyvą išnešiau. Pagal Vedas, 39 dienas nereiktų liest kūną palikusio žmogaus daiktų. Po to viską teks išmest. Iš penkių čia šitam name gyvenusių žmonių pasilikau vienas. Iš visų turimų skėčių liko paskutinis – mama. Kartą girdėjau tokį palyginimą, kad gimę dažniausiai turim net 6 skėčius: tai mūsų seneliai ir tėvai. Bet skėčiai sulūžta, prakiūra ir pasiliekam vieni patys tapdami skėčiais kitiems. Jei turėčiau žmoną, vaikų, galbūt šita situacija nebūtų tokia aiškiai matoma, nes tam paprasčiausiai pritrūktų laiko, jėgų. Bet dabar realybė kaip niekad reali. Tavo padėtis daug aiškesnė, tavo kūno ateities suvokimas daug arčiau tavęs. Tinkamas metas klausti, spręsti, rinktis ir veikti.