Dar nėra nė poros savaičių kaip anapilin, sakoma, iškeliavo močiutė. Apsirgus ji buvo, bet kai po kelių dienų grįžau namolio, iškart iškviečiau medikus, nes sunkiai kvėpavo. Pats ją nunešiau į mašiną, tada ligoninėn. Jau trečią dieną paskambinę iš jos pasakė, kad dėl koronos išvežta Vilniun. Ten dar savaitę prasimūčino ir iškeliavo. Nebuvo tuo metu nei besimeldžiančių, nei giesmių, išėjo kali laikų ligoninėn. Bet buvau jai uždėjęs tulasi karoliukus su Nrisimha kavaču. Tikiuosi, tai apsaugojo jos sielą. Nuvažiavom paimt kūno. O jis buvo storo plastiko maiše. Iškart buvau suplanavęs kūną kremuot, o pamatęs tą maišą tuo ir nesuabejojau. Negi dabar kiši tą maišą graban ir po to duobėn. Tai turbūt metų metais tas kūnas neirtų, nu o paskui balius kirmėlėm ir sliekam. Kūną būtinai reikia deginti, nes tai praktiškai kūno išniekinimas, įžeidimas, aparadha prieš Dievą atiduot jį kirminams. Iš esmės tas grubus kūnas tėra žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio susibėgimas, susilipdymas. Bet ne mes jį sulipdėm ir ne mes ardom, todėl iš pagarbos sielai, kuri buvo tam kūne, deivei Žemei Bhūmi ir Dievui turėtumėm jį sudegint. Ugnis valo. Net jei dega šiukšlės, ugnis, sakoma, švari.
Nelikus kūno sielai tampa lengviau, nes jau nebėra prie ko prisirišt, o prie kūno mes labai prisirišę. Šrila Prabhupada sakė, kad mums labiausiai rūpi du dalykai: tai mes patys ir aplinka, kurioj esam. Tą prisirišimą prie kūno dar labiau sustiprina brukama kūno koncepcija: rūbai, maistas, erotika, visas tas juslinis pasitenkinimas.
Kurį laiką dalyvavau Vilniaus fotografų klubo veikloj ir kartą klubiokė atidarinėjo parodą Kėdainių krematoriume. Nu tai kaip gi jo darbuotojas neaprodys tokio nekasdieniško pastato! Kaip tik degino kūną. Leido pasižiūrėt pro akutę. Tai žiūriu viskas skęsta ugny, matos skeletas, kabanti kaukolė ant stuburo. Po kelių minučių vėl pasižiūrėjau. Kaukolė jau buvo nukritusi. Toks va kelių valandų procesas. Po to pelenai ir urna. Ir močiutė tilpo urnoj. Sudegė jos kūnas, karstas, rūbai, maldaknygė, šventųjų paveiksliukai, rožinis, kryžių kalno nuotrauka, pašventinta girlianda iš šventyklos. Viskas sutilpo mažoj dėžutėj. Tai ir pastatėm tą dėžutę vidury šarvojimo salės. Žmonių buvo nedaug, viskas labiai ramiai. Jokių užgriuvimų ant karsto, alpimų, medikų ir viso to spektaklio. Jautės švara, ramybė, tyla. Yra su kuo palygint, nes prieš kelis metus šarvojom jos sūnų, mano tėvą. Tai geriau nekartot tokios klaidos.
Pagal vedinę tradiciją laidotuvėse dalyvauja tik vyrai, nes moterim ir vaikam tai sunkiai pakeliama, bereikalingas stresas. O čia irgi buvo viskas paprastai. Pats iki kapelio nunešiau urną, ant kurios buvau uždėjęs nuo Dievybių nuimtą girliandą, pabarstėm urną smėliu ir buvo nuleista giliai duobėn. Palankiau pelenus barstyt, bet nieko niekam nesakiau ir neprašiau, pelenų kapsulės neišiminėjau, nors buvo tokia mintis. Bet kad kažin ar nebūčiau garsiai prasijuokęs, kai visi raudoja, o ten tuščią urną užkasa.
Tokia mūsų kūno pabaiga. Atėję iš minties, idėjos pasislepiam po velėna. Ką tai sako? Mintis ateina iš viršaus, nes jos kilmė dieviška, o kūnas eina žemėn, nes jis grubus, žemiškas, laikinas. Sėdžiu prie lovos, iš kurios ją dar gyvą išnešiau. Pagal vedas 39 dienas nereiktų liest kūną palikusio žmogaus daiktų. Po to viską teks išmest. Iš penkių čia šitam name gyvenusių žmonių pasilikau vienas. Iš visų turimų skėčių liko paskutinis – mama. Kartą girdėjau tokį palyginimą, kad gimę dažniausiai turim net 6 skėčius: tai mūsų seneliai ir tėvai. Bet skėčiai sulūžta, prakiūra ir pasiliekam vieni patys tapdami skėčiais silpnesniems. Jei turėčiau žmoną, vaikų, šita situacija nebūtų tokia aiškiai matoma, nes tam paprasčiausiai pritrūktų laiko, jėgų. Bet dabar realybė kaip niekad reali. Tavo padėtis daug aiškesnė, tavo kūno ateities suvokimas daug arčiau tavęs. Tinkamas metas klausti, spręsti, rinktis ir veikti.