Jau antrąkart apturiu įdomų potyrį. Pirmąjį – prieš porą mėnesių, antrą – vakar. Taigi vakar, jau visai vakare, nuslinkau iki vonios, susiruošiu praust savo nuodėmingą kūnelį, atsuku kranus, srovele pasipila vanduo iš šlangos, jau pilsiu tuoj ant galvos, ir tik bac – jausmas, kad ne pats, o kažkas ant kūno tą vandenį lieja, o jei ir pats, tai kažkokia mano dalis, išėjusi iš manęs, tai daro. Potyris, kaip ir pirmas, milisekundinis, bet labai aiškus, ryškus, toks net kažkiek šokiruojantis. Galvoju: „vėl kaip aną sykį, lygiai tas pats“.
Pirmą kartą tai nutiko, kai vilkau savo močiutę (tėvo mamą) nuo virtuvėje esančios sofos iki sienos prie šaldytuvo. Ten ją atremiu – nuo ilgo gulėjimo jai atleidžia nugarą, o tuo tarpu paruošiu sofą nakčiai. Tai tempiu už pažastų, suėmęs, ir dzingt – potyris: „kas aš ir ką, kur čia velku“. Lyg per sekundės dalį praeitų šimtai minčių, bet va šita nuskambėjo kaip išvada. Ką čia darau, kodėl tai darau, kodėl aš čia su šituo žmogumi, lyg kažką kito turėčiau veikti, kažkur kitur su kažkuo kitu būti.
Teko girdėti, kad prieš pat autoįvykį ar panašiai, per kelias sekundes, kažkam prabėga visas gyvenimas. Tai gal čia iš tos serijos. Kartais, kai užsimerkęs kartoju mantrą, matau beformes figūras, bet labai įdomių spalvų. Arba kartoji, kartoji mantrą ir apima jausmas, kokio niekad nebuvau patyręs. Juk žinom, kas yra pyktis, džiaugsmas, nuostaba, liūdesys, nusivylimas ir dar daug kitų jausmų, bet to jausmo jokiai kategorijai nepriskirčiau – unikalus. Jis džiugus, šviesus, pakylėjantis, malonus, šiltas, švelnus, ramus, tylus, rimtas, galingas ir skaidrus viename. Kaip sriuboje daug ingredientų, taip ir tas jausmas toks nevienalytis.
Galbūt šitie potyriai tėra pradžia į kažkur. Gal jie atskleis kažką, parodys, pasakys.