Jau antrąkart apturiu įdomų potyrį. Pirmąjį – prieš pora mėnesių, antrą – vakar. Taigi vakar jau visai vakare nuslinkau iki vonios, susiruošiu praust savo nuodėmingą kūnelį, atsuku kranus, srovele pasipila vanduo iš šlangos, jau pilsiu tuoj ant galvos ir tik bac jausmas, kad ne pats, o kažkas ant kūno tą vandenį lieja, o jei ir pats, tai kažkokia mano dalis išėjusi iš manęs tai daro. Potyris, kaip ir pirmas, milisekundinis, bet labai aiškus, ryškus, toks net kažkiek šokiruojantis. Galvoju „nu va, vėl kaip aną sykį, lygiai tas pats“. Pirmą kartą tai nutiko, kai vilkau savo močiutę (tėvo mamą) nuo virtuvėj esančios sofos-lovos iki sienos prie šaldytuvo. Ten ją atremiu, nuo ilgo gulėjimo jai atleidžia nugarą, o tuo tarpu paruošiu sofą nakčiai. Tai tempiu už pažastų suėmęs ir dzingt potyris „kas aš ir ką, kur čia velku“. Lyg pareitų per sekundės dalį šimtai minčių, bet va šita nuskambėjo kaip išvada. Ką čia darau, kodėl tai darau, kodėl aš čia su šituo žmogum, lyg kažką kito turėčiau veikt, kažkur kitur su kažkuo kitu būt. Teko girdėt, kad prieš pat autoįvykį ar apanašiai per kelias sekundes kažkam prabėga visas gyvenimas. Tai gal čia iš tos serijos. Kartais, kai užsimerkęs kartoju mantrą, matau beformes figūras, bet labai įdomių spalvų. Arba kartoji kartoji kartoji mantrą ir apima jausmas, kokio niekad nebuvau patyręs. Juk žinom, kas yra pykčio, džiaugsmo, nuostabos, liūdesio, nusivylimo ir dar daug kitų jausmų, bet va to jausmo jokiai kategorijai nepriskirčiau, unikalus. Čia kaip traukiny kur nors pamatei kartą žmogų gyvenime ir viso gero. Bet jis džiugus, šviesus, pakylėjantis, malonus, šiltas, švelnus, ramus, tylus, rimtas, galingas ir skaidrus viename. Kaip sriuboj daug ingridientų, taip ir tas jausmas toks nevienalytis. Galbūt šitie potyriai tėra pradžia į kažkur. Gal jie atskleis kažką, parodys, pasakys.