Neveiksminga, gal net pavojinga, pasižadėti ar net prisiekti prieš Dievą. Tai gali būti užkietėjęs, užsisenėjęs atvejis, kai bandome susitvarkyti su savo kažkokia sena problema. Tarkim, nesiseka mesti kokio žalingo įpročio, ar ne? Tą bandžiau ir aną, lyg ir buvo pertraukų, bet vėl kažkaip grįžtu prie to paties vežimo.
Ką darau? Spjaunu per kairį petį ir einu prie altoriaus, ir ten visaip žegnojuosi, dievagojuosi, kad jau daugiau tikrai tikrai to nedarysiu, nes jau nusibodo tai ir man, ir aplinkiniams! Prisiekinėju viskuo, kas man brangiausia, kad nuo pirmadienio, nuo kovo ar nuo Naujų Metų viskas – baigta, nebus. Tai gal ir išeis atsikratyt to įpročio… savaitę ar dvi, bet dėl prastos atminties, kad kažkada kažkam prisiekėm, ar dėl silpnos valios, vėl šoku į tą patį vežimą.
Kas išeina? Nuodėmė! Didelė nuodėmė, nes neišpildei pažado ar net priesaikos – pamelavai. Dievui nepatinka melagiai, nes jie netikri žmonės, su kaukėmis, artistai. Aišku, Dievas supranta, kad esu ribotas, ir tik dėl to jau penktą kartą viskas tuo pačiu baigėsi.
Taigi Dievas būtų daug laimingesnis, jei neprisiekinėtum savo gyvybe ar dar kuo, bet paprasčiausiai paprašytumėm. Ko paprašytumėm? Paprašytumėm Jo duoti valios, stiprybės ir atminties susilaikyti šiandien nuo to jau mums skaudančio įpročio. Šiandien! Neprašykim savaitei, mėnesiui, metams ar iki gyvos galvos. Prašykim šiandien, tai gal jau ir išeis.
Nelengva kažko atsikratyt iškart, ypač jei tai susiję su senu įpročiu, todėl galvokim apie šiandieną, o ne kas bus po dešimties metų. Emocinės paramos linijos mokymuose psichologai moko paramos davėjus paprašyti skambinančiojo šiandien nešokt nuo tilto, nesirišt virvės. Vėlgi – šiandien! Ne rytoj, po metų ar net niekada, nes jis jau stovi ant to tilto ar su ta virve kur nors tamsiame miške.
Kaip svarbu nenubėgt priekin su savo prašymais, pažadais ar net priesaikomis. Mes nežinome, kaip mąstysime rytoj, kokie įvykiai mums darys fizinę ar psichologinę įtaką ir kaip su tuo tvarkysimės. Todėl daug stipriau čia suveiks tiesiog prašyti Dievo išminties, atminties ir valios susilaikyti šiandien nuo to, kas vargina mane ir galbūt net aplinkinius. Retai kenčiame vieni. Mes sujungti su kitais, todėl kentėdami kankinam ir aplinkinius.
Vakare, prieš miegą, padėkokim už šią dieną. Iš tikrųjų suprasime, kokia ta diena – viena diena, ne savaitė ar mėnuo buvo svarbi, nes mums pavyko susilaikyti nuo kažkokio nelabai gero įpročio ar veiksmo. Kitą rytą vėl taip prašome ir vėl dėkojame. Prašome ir dėkojame. Tai pagrindinės bet kokios dvasinės praktikos dalys, dar įskaitant ir šlovinimą. Pirmiausia šloviname Viešpatį, tada Jam dėkojame ir galiausiai prašome, turėdami omeny, kad esu klystkelyje ir kas toks esu, kad Tavęs to prašau, bet daugiau nematau ko čia prašyt, nematau pagalbininko.
Ir taip praeis galbūt tamsios kelios dienos, tada savaitė ir mėnuo. Prašvis akyse, ausyse ir smegenyse. Ateina laikas, kai suprasime, kokie maži ir bejėgiai buvome prieš tą mėnesį. Maži ir liksime, bet jau ne bejėgiai. Taip augsime, kilsime. Juk matėm kaip kyla raketa. Ji tokia sunki! Pradžioje vos vos kyla, tartum šimto gyvenimo nuodėmes keldama, bet kuo aukščiau pakyla, tuo jai lengviau, nes mažėja gravitacija.
Sunkiausias momentas yra atsiplėšt, žengt pirmą žingsnį, pasakyti kartą ir visiems laikams „viso gero!“, „ne!“ Toks mūsų kelias. Mes turime atsiplėšti, pakilti per centimetrą nuo nuodėmės ir nesustoti. Tam, aišku, labai reikės Dievo ir aplinkinių palaikymo.