Šimtus kartų Varėnoje į traukinių stotį eita pro bažnyčią, bet tik antrą kartą pamačiau priešais ją stovinčią ir besižegnojančią moterį. Ir, manau, tai buvo ta pati moteris. Buvo sekmadienis, ir kulniavau pro bažnyčią jau su atidarytomis paradinėmis durimis. Jau iš tolo pastebėjau moterį, stovinčią net ne šventoriuje, bet už tvoros, priešais altorių ir atidarytas paradines duris. Ji žegnojosi. Bet ne kaip Romos katalikė, o kaip ortodoksė. Ji žegnojosi nuo to momento, kai dar iš tolo ją pamačiau, ir dar žegnojosi tada, kai jau buvau užėjęs už bažnyčios, link stoties.
Prisiminiau laikus, kai su močiute eidavome į turgų pro tą pačią bažnyčią. Ji sustodavo, atsisukdavo veidu bažnyčios pusėn, persižegnodavo ir nusilenkdavo.