Santykiai užima labai svarbią vietą kiekvieno mūsų gyvenime. Mes gimstam iš santykių, ieškom jų, kartais juos nutraukiam, tada vėl ieškom. Kaip juos suprantam, tokius juos ir susikuriam dėl ko jaučiamės laimingi arba nelabai. Geri, turtingi santykiai yra tai, ko neturėdami nesijausim laimingi net ir visa kita turėdami. Kad ir kiek turtų turėčiau, be sveikatos jie tampa niekiniai. Vienoj liaudies dainoj mergužėlė aimanuoja bernužėliui: „kas man iš to popierėlio, kas man iš to laiškelio, jei nematysiu aš tavęs, mėlynų tavo akių.“ Santykiai skirti tobulėt. Aštrų akmenį nušlifuoja bangos, o mus – santykiai. Jie irgi būna sūrūs, jei nežinom santykių abėcėlės. Dėl neišmanymo tai gali pavirsti net kančia.
Santykių priešingybė – vienatvė, kurianti tuštybę, beprasmybę, liūdesį, skausmą. Mes socialūs, mums skirta eit pirmyn, nesustot. Santykius kuriam pagal savo sąmonės lygį neišmanyme, aistroj ir dorybėj. Neišmanyme bendraujama su gyvūnais, augalais, į priklausomybes įnikusiais žmonėm. Kai kurie užsiima spiritizmu, kviečiasi dvasias, eksperimentuoja. Tokiu būdu ne tik netobulėjama, bet ir degraduojama. Negalim likt vienoj toj pačioj vietoj, taip jau yra, toks dėsnis: sąmoningai, dvasiškai lėčiau ar greičiau progresuojam arba degraduojam. Kaip juokaujama, evoliucija – beždžionės virtimas žmogum, o revoliucija – iš žmogaus – beždžione.
Aistroj santykius kuriam skubėdami, nesigilindami, apimti emocijų, iš naudos, nesvarstydami, kažko tikėdamiesi. Kaip liaudis sako, elgiamės kaip degantis skuduras, kaip nuogi į dilgėles. Rezultatai daugmaž aiškūs. „Juo skubini, juo subini“, – pasak žemaičių. Ko tikėtis pirmiausia padarius, po to galvojant? Ilgų metų trinties ar net nuostolių, išsiskyrimo, žaizdų, traumų, liūdesio. Aistra, arba geismas ilgai nemąsto, ji skuba pasitenkint, išnaudot, eksploatuot, simuliuot, džiaugtis. Bet debesys greit išsisklaido ir nusileidžiam realybėn. Lenda ylos iš maišų.
Satvoj, arba dorybėj kuriami santykiai būna tvirtesni, ilgesni, sėkmingesni, laimingesni. Siekiama geros sveikatos, švaros, gėrio, šviesos, žinių. Bet kaip ir kiti, šie santykiai nėra tai, kas iš tikro užpildo mus, mūsų sielą. Juk ežeras – tai ne tik vanduo, bet ir žuvys, varlės, augalai. Juk teko turbūt kažkada kažkokioj aplinkoj lankytis ir po kiek laiko pastebėt, kad ten kažko trūksta, ar ne?
Mūsų vidinio sodo paukščiai ir ežerai su žuvytėm – tai transcendentiniai santykiai. Jie amžini, nekintantys, palaimingi. Šito gražaus ir šilto pasaulio, kol šviečia saulė didelis trūkumas – jo laikinumas. Net ir satviniai santykiai – laikini. Svamis Šrila Prabhupada kalbėdamas apie pinigus sakė, kad jie laikini, nes arba jie mus, arba mes juos paliekam. Tą patį galima būtų pasakyt ir apie laikinus – neišmanymo, aistros ir dorybės – santykius. Bet tai nereiškia, kad neturim siekt dorybingų santykių. Nepereisim iškart iš neišmanymo dorybėn ar net transcendencijon. Juk mokykloj ėjom iš klasės į klasę, ar ne? Bet net ir dorybė neturėtų tapt galutiniu mūsų tikslu, kaip ir vaikai, darbas, karjera, sveikata nėra iš esmės tikslas.
Aukščiausia santykių forma, tai mūsų gelbėjimosi ratas šitoj kančios ir neišmanymo jūroj. Tai mūsų šviesa ir šiluma, sienos ir stogas, būtinybė ir neišvengiamybė, laimė ir tikslas. Domėjimasis dvasiniais dalykais, Tiesa išlaisvins mus, kaip kad rašoma Jono evangelijoj. Tiesos siekimas yra mūsų didžioji paslaptis. Medžio paslaptis yra sėkloj, mūsų – ieškojime, tikėjime ir siekime. Tik tuo mes skiriamės nuo keturkojų – tobulėjimu. Kokia gi būtų beprasmybė, kančia, tuštybė išnykt tokiam, koks atsiradai, ar ne? Ar išvis žmogum besivadintumėm, jei visą gyvenimą tik šliaužiotumėm kaip ką tik gimę.
Tegul šliaužioja kirminai, ropoja varlės, skraido drugeliai, o mes, žmonės, ieškokim ir kurkim pačius aukščiausius, tyriausius, prasmingiausius ir mus laimingais darančius santykius. Kiekvieną dieną kelkim savo ir aplinkinių sąmoningumą, kuris taps mus išlaisvinančių santykių vartais.