Šiais laikais tiek daug daiktų, paslaugų, pramogų, ko tik nori. Nuo ryto iki vakaro kasdien galim sėdėt kine, spektakliuose, tūnot internete, televizoriuj, valgyt, kiek telpa, keliaut į visas keturias puses. Praktiškai riboja tik pinigai, kartais gal šeima, sveikata. Už juos galim nusipirkt viską ir visur. Štai kodėl žmonės tiek daug dirba. Pinigai – tai laisvė. Laisvė jusliniam pasitenkinimui. Bet čia, kai kurie jau įsitikinam, tėra malkų ir laužo filosofija. Laužui malkų niekad neužteks. Juslių neprisotinsim nei vaizdais, nei garsais, kvapais, skoniais ar jutimais. Tuščias reikalas. Sizifo darbas. Valgyt reikia, reikia ir gert, reikia interneto, kelionių, bet ką su visu tuo darom? Kodėl valgau, geriu? Kur ir kodėl keliauju? O ir žinodamas, kad galiu turėt daug, ką gausiu imdamas tik šiek tiek? Tiek, kiek reikia, o ne kiek noriu ar panešu. Galiu miegot 10 valandų, bet galiu ir 6. Galiu prisikimšt pilvą, bet galiu ir nekimšt. Galiu 4 valandas per mėnesį kalbėt telefonu, bet galiu ir 2. Kaip tik šiandien susimažinau interneto duomenų kiekį. Aišku, sąskaita tam buvo svari priežastis, nes paprasčiausiai gaila pinigų. Nors labiau dalies laiko reiktų apgailėt. Ir ką? Tai duos daug naudos, nes geriau jau pro langą žiūrėsiu, o ne monitoriun. Knygyno reikalams, paskaitoms siųstis tikrai nereikia 20 gigabaitų. Čia mažiau bus daugiau. Tuos 8 sutaupytus gigabaitus kažkaip paversiu naudingai išnaudojamu laiko skaitiniams, mantrai, pasivažinėt dviračiu.
Taip iš gyvenimo dingo televizorius, filmai, kai kurie maisto produktai, dar kai kurie dalykai. Tai savanoriškas apsiribojimas. Kaip kažkur kažkada skaičiau mintį, kad jeigu gali kažko nedaryt, nedaryk. Labai sveikas patarimas. Galiu nefotografuot, nekolekciuonuot pašto ženklų, nelaikyt šunies, nedaryt to ano trečio, neit kažkur, nebūt su kažkuo dėl kažko, nevažiuot kažkur. Tai kam man daryt kažką, kas užima laiką. Mano laiką, kurio man duota šiek tiek. Jau dalis praėjo, kas žino, gal pusė, gal dar keliolika metų ir viso gero, kauburėlis po kryželiu. Ne daiktai ir ne pinigai čia svarbiausi, jie eis ir praeis, rasis ir dings, bet laiko nepadaugės, jo tik mažėja, kaip ir dantų 🙂 Kinų patarlė sako, kad „laiko colis – aukso colis, bet net už colį aukso nenusipirksi laiko colio“. Va tep. Savęs apsiribojimas – tai tapas (askezė) ir vairagja, atsižadėjimas. Svarbiausia, kad jaučiu, jog tai palanku. Visa šita elektronika, pinigai, jei dar juos išvis galima pavadint pinigais, tai tiesiog popieriukai ir tiek, yra tuščias reikalas, jei jų tinkamai nepanaudojam. Čia kurią dieną pasiimu į rankas krūvelę banknotų ir apžiūrinėju juos. Tai anksčiau ant jų dar vaizduodavo valdovus, mokslininkus, dvasininkus, o dabar išvis kažkokios architektūros abstrakcijos. Nu Kali juga ir tiek. Įdomu kas po šitų popiergalių bus? Klevo lapai, kankorėžiai, akmenukai?
Taigi kažur galim save apribot ir stebėkim ką gausim, ar padaugės sėkmės, laimės, gal pagerinsim dvasinės praktikos kokybę, labiau panirsim.