Šavasanos, arba negyvėlio poza daroma prieš visas kitas asanas (pozas) ir jau pačiam gale. Skirta atpalaiduot kūną. Atsigulam ant jogos kilimėlio, kojos plačiai, už kilimėlio, rankos irgi už kilimėlio delnais į viršų. Labai patogiai įsitaisom, skiriam tam kokią minutę. Per tą laiką pasitaisom galvą, išsikasom, išsitampom, kad jau vėliau nė krust. Užsiklojam dekiu, nes jei gulėjimas ilgesnis, iki valandos, gali būti vėsoka. Labai svarbus pirmas momentas – tai kuo patogiau įsitaisyt ir antras – nė krust! Galima pasileist OM meditaciją, maha mantrą, vandenyno, miško ošimą. Geriau būtų pašalint nereikalingą triukšmą, tokį kaip garsus sieninio laikrodžio tiksėjimas, telefonas ir pan. Akys arba užmerktos, arba tik vos atmerktos, kad būtumėm budrūs, neužmigtumėm, kaip dažnai kam pasitaiko. Prieš šitą pozą dar galima padaryt kvėpavimo pratimų, kad nurimtų protas, mažiau klajotų mintys, labiau atsipalaiduotumėm. Jei galvosim apie sąskaitas ataskaitas, tai galim būt kiek įsitempę tiek protiškai, tiek fiziškai. Reikia sąmoningai susižiūrėt ar dabar aš tikrai atsipalaidavęs, rankos, kojos, veido raumenys, žandikaulis. Kvėpuoti tik pro nosį! Esam šiek tiek užsiskubėję ir pastresavę, tad atsipalaiduot gali būt ne taip lengva. Žvilgsnį galima sutelkt į tašką tarp antakių, į nosies galiuką, į širdį. Taip pat galima įsivaizduot ramią, nuošalią mums patinkančią vietą, kurioje lankėmės ir ji mums labai patiko. Tai gulim 5-10 min. nejudėdami ir kas vyksta? Kvėpavimas nurimsta, sulėtėja, kūnas tarsi sustingsta ir jausmas toks, kad aš esu įkalintas šitam kaulų maiše. Lyg ir kūne esu, bet nieko nevaldau: rankų, kojų. Tas kūnas kaip koks narvelis, rėmas, kurio ribose galiu judėt, bet kadangi kūno ribos nedidelės, labai jaučiasi, kad esu užspaustas. Siela laisva, bet ribotas jos judėjimas. Lyg koks karaliaus tarnas, gyvenu rūmuose, rūmai gal ir dideli, bet judu tik jų teritorijoj. Jaučiasi dualizmas: laisvas, bet apribotas. Kartais gal net jaučias, kad matom save kiek iš šono, iš viršaus ir suprantam, kad šitas kūnas yra, kaip „Bhagavad-gitos” 18 skyriaus 4 tekste rašoma, „veiksmo vieta“. Kaip kokį vaiką tėvas paleido palipdyt pilis didžiulėj smėlio dėžėj. Tos pilys griūna, vėl statau ir taip jau neaišku kiek gyvenimų.
Gulint šavasanoj dingsta laiko, erdvės pojūtis. Vienas iš nedaugelio momentų, kad tiesiog esu čia, su savim, nesvarbu kur, kada ir kodėl. Šita poza atneša pojūtį, kad esam tik su savim, pakilę nuo žemės, nuo buitinių reikaliukų, kuriuose esam taip užsisukę. Esu ramybės jūros paviršiuj, mane supa tyla, šviesa, rimtis, amžinybė, kažkas tikro, seniai pažįstamo, bet užmiršto. Į galvą ateina minčių, bet neprisirišu prie jų, paleidžiu, bandau sutelkt žvilgsnį, klausą. Pasilieku tik su kvėpavimu. Jis labai primena jūrą, o kam nepatinka jūra, ar ne? Mes, mūsų vidus, sąmonė dar platesnė, dar gilesnė nei jūra. Bet to dar nesuprantam, nejaučiam. Vaikas šiandien žaidžia smėlio dėžėj ir jis nė nenutuokia, koks vieną dieną jis gali būt didis mokslininkas, politikas, dvasininkas. Pakeliaukim po save, išmėginkim šavasaną, pasibūkim su savim.