Savistaba yra aktyvaus, sveiko intelekto ir aukštesnės sąmonės požymis. Dažnai iš inercijos, neišmanyme ar iš skubotumo aistroje kažką kalbame ar darome automatiškai. Taip jau būna kartais, o gal ir dažniau, kad siurbiam per jusles informaciją automatiškai. Klausom automatiškai, žiūrim automatiškai ir t. t. Čia padės savistaba.
Aplink pilna mokytojų: nuo tėvų, senelių, mokyklos mokytojų, universiteto dėstytojų net iki priešų. Net priešas gali tave ko nors išmokinti. Tarkim, tau pralaimėjus mūšį ar net karą, suprasi, kad pralaimėjai dėl prastos strategijos ar panašiai. O gal ir nesuprasi. Kaip sako, blogiausias pralaimėjusio generolo pasiteisinimas skamba panašiai į: „Nepagalvojau“. Bet ir savistaba yra labai geras mokytojas. Pagaudykim savo emocines, teigiamas ir neigiamas reakcijas, šiuo atveju pasekim proto veiklą. Jei jau užsimanom kažko nerealaus ir akimirksniu pradedam svarstyt, kad tai galbūt nenaudinga pačiam ar kitiems, vadinasi, įsikišo intelektas arba prabilo Paramatma, kurią populiariai vadiname sąžine. Jei automatiškai veikiam, tai Paramatmos būdami didesniam neišmanyme ar aistroj negirdim. Panašiai kaip mažas vaikas, kuris, kai tu jam bandai ką protingesnio pasakyti, užsikiša ausis ir rėkia kiek gerklė neša: „Bla bla bla…“
Taigi, jei kažko siekiu, pagalvoju, kodėl to siekiu, kaip tai plaukia iš manęs, o ne iš aplinkos: šeimos nario ar darbdavio noru, prašymu ar įsakymu. Kodėl kažką darau ar nedarau, kalbu ar tyliu, noriu ar nenoriu? Savistaba padės greičiau užaugti mums patiems ir, aišku, anksčiau ar vėliau, šalia esantiems.