Šiandien trumpai parašysiu viena tema – šeima ar dvasinė praktika? Ką pasirinkti? Pirmą, antrą ar abi pozicijas iš karto? Ši tema iškilo prieš akis dabar, kai esu arti šeimos, kuri užsiima dvasine praktika. Šitoje šeimoje yra tėtis, mama ir vaikai.
Senovės lietuvių šeimos buvo gausios, šeši vaikai buvo normalu. Tik visai neseniai sužinojau, kad dabar trijų vaikų šeima laikoma jau daugiavaike. Ką anksčiau kaime veikti su tiek mažai vaikų? Kas dirbtų laukus, namų ūkį? Bet miestiečiams jau dviejų darosi per daug. Jiems reikia daug, labai daug… laiko, pinigų, dėmesio, daiktų. Šitoje šeimoje būdamas matau, kaip čia viskas užsisukę. Kažkuris mažylis susirgo, kažkuris apsiverkė, trečiam reikia padėt pamokas ruošt. Vaje! Aplink pilnut pilnutėliai kampai! Tie vaikai, žiūrėk, čia žaidžia, čia jau pešas, čia kambary, čia jau kieme. Jų protas išbarstytas. Jie paima kažką į rankas, pasisuka, meta, eina kažkur, sustoja, apsigręžia, pareina, krenta, kelias, vėl sukasi ir eina neaišku kur. Tai kokios mano kaip tėvo savybės turi būti, kad sudabočiau ne tik šituos tris visiškai proto vedžiojamus, bet dar ir žmoną, tiksliau jos protą? O, Dieve, galvoju, ačiū Tau, kad esu vienas. Džiaugiuosi kaip Sokratas turguje, kuriam nereikėjo tų galybės jo matomų daiktų.
Ir tikrai, galvoju, o kokia išvada? Šeima yra gerai, bet tik vieninteliu atveju – jei ji tau padeda dvasiškai tobulėti. O kaip padeda? O taip ir padeda, kad šeimoje nėra palaido lytinio gyvenimo, kuris yra didžiausias trukdis dvasiniam tobulėjimui. Bet tuo pačiu, jei labai ryžtingai, sistemingai ir sąmoningai neinama lovos reikalų mažinimo link, tai arčiau mūsų bus tolimiausia šitos visatos planeta nei dvasinis tobulėjimas. Šeima pagal Vedas yra antra iš keturių dvasinio tobulėjimo pakopų. Pirmiausia eina dvasiniai mokslai, tada šeimos gyvenimas, šeimos atsižadėjimas ir visiškas atsidavimas Dievui. „Šrimad Bhagavatam“ viename posme rašoma, kad šeima yra tamsus šulinys. Taip, šulinys, bet tik tam, kuris gali be jos apsieiti. Bet kai kuriems, net daugumai, tai dvasinio tobulėjimo laiptelis. Šiandien man šeima ir dvasinis gyvenimas nesuderinami. Arba ten, arba ten, dviejų kėdžių neužsėsiu. Kai kurie vyrai turi šeimas ir praktikuoja, ir kai kurie jų sėkmingai. Dabar realizuoju, kiek fiziškai, psichiškai ir dvasiškai turi būti stiprus vyras, kad išlaikytų žmoną su vaikais ir dar sėkmingai eitų dvasiniu keliu. Kali jugoje, vaidų ir veidmainystės amžiuje tai nelengva.
Šiandien vėl patiriu tą gerą jausmą, kad einu teisingu keliu pasirinkdamas būti vienas. Iš dalies vienas, nes kas apskritai yra vienas? Ar šeimoje nesu vienas? Gal su šventraščiu ar knyga nesu vienas?