Interneto vandenyne užtikau vieną vaizdo įrašą, kuriame nufilmuotas ispanų dainininko Enrique Iglesias koncertas. Matosi daug žmonių, šviesų, rūko – žodžiu, linksmybė eina visu gazu. Žmonės šokinėja, ploja, šypsosi, laimingi. Scenoje daug pritariančių dainininkų, visi pasipuošę. Tai, ką pajaučiau net kelis kartus prasukdamas tą patį vaizdo įrašą, kad labai kokybiškai sukurta laimės, džiaugsmo nuotaika. Kokybiškas garsas, profesionalūs atlikėjai, šviesos. Ir žmonės linksminasi. Stipriai jaučiasi, kad tie žmonės tuo metu labai laimingi, nes jie šoka ir dainuoja. Būna gi neišmanyme laimingų, dar kiti dorybėje ir paskutinieji, transcendentalistai, dažniausiai ar net visada laimingi. Kaip sakoma, čia Žemėje gali būti laimingi tik arba kvailiai, arba šventieji. Tai tie susirinkusieji ką transliavo man – kad štai toks turėtų būti mūsų gyvenimas. Net ir čia, Žemėje, kur tiek daug kančių: gimimas, ligos, senatvė, mirtis, kūno, proto, kitų gyvų būtybių sukeliamos kančios, stichinės nelaimės, galima būti laimingiems, jei gyvename taikoje, pirmiausia su savimi, po to su aplinka. Taika nėra karo nebuvimas ar demokratija. Taika reiškia, kad turiu dvasinį žinojimą. Ši planeta, pasaulis turi instrukciją. Štai tokia naujiena! Kadangi esame pasaulio, kūrinijos dalis, esame tos instrukcijos dalimi.
Mes norim šokti ir dainuoti, linksmintis, džiūgauti. Viename dokumentiniame filme viena žydė pasakė, kad net karo metais gete, jei buvo progų, jie linksmindavosi. Bet mes savo problemomis užsistojame tą džiaugsmą, metame liūdesio šešėlį. Turėtumėm daugiau matyt linksmų žmonių. Sakoma, įžeidimas prie dvasinio mokytojo nesišypsoti. Ir tikrai laimės, džiaugsmo nepaslėpsi, kaip kad adatos maiše, nes vis tiek kada išlįs. Indijoje buvo šventasis, kuris labai vengė dėmesio, nuo jį persekiojančių žmonių slėpdavosi tualetuose, po dvokiančiomis žvejų valtimis! O čia tai pavyzdys, čia tai pamokslavimas!