Šįvakar pasižiūrėjau dar vieną rusų filmuką, šįkart apie kito žmogaus teisimą. Čia nuoroda į filmą https://www.youtube.com/watch?v=y0nsKaVY07U Vėl labai įdomi režisūra, aktoriai, kai kurie momentai, tokie kaip dviratininkas su marškinėliais su užrašu „CCCP“, barškanti vienuolio galva ir panašūs. Buvo kartą toks žmogelis, kuris aukodavo vienuolynui, tai batiuška nusiuntė vienuolį ko parnešt vienuolynan iš to kaimiečio. Pabuvo ten pas jį kiek ir jau grįžęs dvasiškajam tėveliui pasakė, kad tas kaimietis tik ryte ir vakare sumurma maldą ir tai net ne iki galo. Tai nebūtų batiuška, jei studentui neduotų užduoties. Sako: „Va tau žvakė ir apnešk ją aplink kaimą neišlaistęs nė lašo degaus skysčio ir neužgesinęs ugnies“. Tai vargais negalais apkandžiotas uodų suvargęs pargrįžo vienuolynan. Tai ir klausia batiuška ar tas bent kartą pagalvojo apie Dievą tą žvakę nešdamas. Tas pasakė, kad jam tik žvakė rūpėjo. Tai ar pasimeldė dar paklausė. Tas pasakė, kad pamiršo, nes jam tik žvakė rūpėjo ir pradėjo atsiprašinėt, lankstytis prieš ikonas. Batiuška pasakė, kad va žiūrėk tas kaimietis būrį vaikų augina, dirba, mums dar kažką duoda ir bent jau dukart per dieną Dievą prisimena, o tu nė karto neprisiminei.
Panaši į šią istoriją yra ir Vedose, kai kažkas paprašė Narados Munio parodyt Dievui labiausiai atsidavusį žmogų. Tai Narada jam parodė vieną kaimietį, kuris nuo ryto iki vakaro tikra to žodžio prasme aria. Grįžta visas suvargęs namo, ištaria „Haribol“ ir krenta lovon. „Tai jis čia labiausiai atsidavęs Dievui,- klausia Narados Munio? „Kad ji tik dirba ir viskas“,- paprieštarauja jam. Narada sako: „Taip, jis visą dieną dirba, bet vakare, kai tik turi laisvą minutę, jis pagalvoja apie Dievą ir krenta iš nuovargio lovon“.
Taigi kaltinimas. Iš dalies kritiką irgi galima priskirt kaltinimui, nes žmogų baksnojam dėl to, kad jis kažką padarė ar nepadarė, turi kažką ar neturi, net dėl tokio tuščio dalyko kaip išvaizda. Turim mes ir lietuviškų patarlių kritikams – juokiasi puodas, kad katilas juodas; kito akyje ir krislą mato, o savo – nė rąsto. Kodėl kritikuoju, kaltinu? Nes man tai patogu arba nepatogu, naudinga arba ne. Nes pavydžiu, iškeliu save. Krišna Mahabharatos filme sako, kad santykių pagrindas – leist kitam žmogui būt savim. Bet ar kitą kritikuodamas, peikdamas, badziodamas leidžiu jam būt savim? Kas aš toks, kad galiu sau leist badyt kitą? Taip statau save aukštesniu, viršesniu, tėvo, teisėjo, Dievo pozicijon. Aišku, jeigu esu transcendentiniam lygy, šviečiu meile, tai mano kritiką priims kaip malonę, dovaną. Atsimenu, dar vidurinėj per geografijos pamoką už manęs sėdėjo klasiokė ir kartą per pertrauką ji ten kažką krapštės piniginėj. Pamačiau nuotrauką kažkokią ir sakau: „O kas čia per gražuolė“? Akvaizdžiai sustūmiau. Bet taip žiauriai. Ta taip paprastai sako: „Čia mano sesė“. Tai nors gyvam į žemę sulįsk. Nu tai čia toks atviro kodo pavyzdys 🙂 Kai būnam vaikai, kol esam švarūs, meilūs, švelnūs, tai kalbam, kas ant liežiuvio galo. Tai ir ta mūsų vaikiška kritika priimama linksmai. Nu jei suaugęs pasakytų tą patį, tai žiūrėk tik, kad nosį sveiką išneštum. Kritika dažnai būna susijus su legvabūdiškumu, skubotu žmogaus vertinimu, nepasigilinus kas, kaip ir kodėl. Kritiką galim pažert subtiliai ir grubiai: mintim, žodžiais ir darbais. Kadangi esam suaugę, dažnai su kaukėm, savo rolėm, tai kritiką apribojam mintim, kartais žodžiais. Bet reiktų suprast, kad kritika neleidžia man augti, dvasiškai. Ji, kaip vedose minima, tarsi pasiutęs dramblys, įsiveržęs į gėlių darželį. Jis gali būti puoselėtas labai ilgai, bet pasiutusiam drambliui užteks minutės viską suvelt. Su kritika irgi galim suvelt santykius. Ilgiems metams. Prieš išreikšdamas pastabą, kritiką turėčiau pagalvot ar tas žmogus mane tinkamai supras, ar neįsižeis. Ką pasieksiu tai padaręs? Kokie mano santykiai su tuo žmogum, gal esu vyresnis už jį ar net jaunesnis?
Sutinku daug žmonių ir dabar stengiuos ne tik nekritikuot jų, bet net ir vertint juos. Kas aš toks, kad vertinčiau kitą? Kam man to reikia? Mano pažanga – kuo daugiau būti tarno nuotaikoj, pozicijoj, tarnystėj. Ne visada tai gaunasi. Bet labai žavi žmonės, kurie neužsiima plepalais, apkalbom, kritika. Kažada nugirdau sakant, kad žemiausi protai kalba apie žmones, aukštesni – apie įvykius, o aukščiausi – apie idėjas. Tai ką renkuos? Ką rinktis praktikuojant bhakti jogą, Krišnos sąmonę? Žmones? Jų tiek daug, jie tiek daug visko veikia. Ar turiu tiek laiko analizėms? Įvykiai? Tiek pilna visur įvykių! Eik, bėk, skaityk, daryk, dirbk, pirk, mirk! Paskęsiu visame tame. Kodėl neapsistojus ties idėja, ties Vienintele Amžinaja Idėja? Kodėl to nepadaryt gyvenimo tikslu, uždaviniu? Kritika rodo, kad turim laiko. Laiko papliotkint. Bet laikas brangus. Amerikiečiai gi sako, kad „Laikas – pinigai”. Kinų patarlė moko, kad „Laiko colis – tai aukso colis. Tačiau net už colį aukso nenusipirksi laiko colio”. Tai žiūrėkim į ką investuojam. Ką gausiu iš investicijų į kritiką ir kaltinimus? Tą patį? Gal sugadintus ar net prarastus santykius?
Žūrėkim iš ko duoną valgom ir ką dėl ko veikiam, tai ir neliks laiko pašalinėm veiklom.