Štai keli rusų meniniai filmukai (nuoroda https://www.youtube.com/watch?v=y0nsKaVY07U). Labai įdomi režisūra, aktoriai, kai kurie momentai, tokie kaip dviratininkas su marškinėliais su užrašu „CCCP“, barškanti vienuolio galva ir panašūs.
Buvo kartą toks žmogelis, kuris aukodavo vienuolynui, tai batiuška nusiuntė vienuolį ko parnešt vienuolynan iš to kaimiečio. Pabuvo ten pas jį kiek ir jau grįžęs dvasiškajam tėveliui pasakė, kad tas kaimietis tik ryte ir vakare sumurma maldą ir tai net ne iki galo. Tai nebūtų batiuška, jei studentui neduotų užduoties. Sako: „Va tau žvakė ir apnešk ją aplink kaimą neišlaistęs nė lašo degaus skysčio ir neužgesinęs ugnies“. Tai vargais negalais apkandžiotas uodų suvargęs pargrįžo vienuolynan. Tai ir klausia batiuška ar tas bent kartą pagalvojo apie Dievą tą žvakę nešdamas. Tas pasakė, kad jam tik žvakė rūpėjo. Tai ar pasimeldė dar paklausė. Tas pasakė, kad pamiršo, nes jam tik žvakė rūpėjo ir pradėjo atsiprašinėt, lankstytis prieš ikonas. Batiuška pasakė, žiūrėk, tas kaimietis būrį vaikų augina, dirba, mums dar kažką duoda ir bent jau dukart per dieną Dievą prisimena, o tu nė karto neprisiminei.
Panaši į šią istoriją yra ir Vedose, kai Krišna paprašė Narados Munio parodyt Dievui labiausiai atsidavusį žmogų. Tai klasikinė bhakti tradicijos istorija. Ji dažnai pasakojama „Bhagavata Puranoje“, „Čaitanja-čaritamritoje“ ir bhakti mokytojų paskaitose. Narada, būdamas didis išminčius ir atsidavęs bhakta, manė, kad tai bus: asketas, brahmanas, jogas arba tas, kuris nuolat kartoja Dievo vardus ir atlieka tapasją, arba askezę. Narada keliaudamas sutinka asketus, kurie sako: „Aš medituoju apie Dievą dieną ir naktį.“ Dar sutinka pamaldžius žmones, kurie sako: „Aš meldžiuosi ryte ir vakare.“ Bet Viešpats sako Naradai:„Eik dar toliau.“ Galiausiai Narada randa paprastą valstietį / ūkininką (kai kuriose versijose – namų šeimininką), kuris visą dieną dirba, rūpinasi šeima,
beveik neturi laiko maldai. Narada suabejoja. Tačiau tas žmogus sako: „Aš prisimenu Dievą ryte, prieš darbą ir vakare – prieš miegą. Daugiau laiko neturiu.“ Viešpats pasako Naradai: „Jis galvoja apie Mane nuolat, net tada, kai dirba. Jo širdis niekada nuo Manęs nenutolsta.“ O asketai? Jie galvoja apie Dievą tik praktikos metu, bet jų protas dažnai klaidžioja, vertina kitus, didžiuojasi.
Kokia čia pagrindinė žinutė (labai svarbi bhakti kelyje)? Tikroji bhakti nėra išorinė forma, o širdies ryšys. Dievui svarbu ne kiek laiko „sėdi maldoje“, o ar Jo nepamiršti gyvendamas. Namų žmogus gali būti didesnis bhakta nei asketas. Tai labai artima tam, ko ieškai tu: būti su Dievu gyvenime, ne pabėgti nuo gyvenimo.
Taigi kaltinimas. Iš dalies kritiką irgi galima priskirt kaltinimui, nes žmogų baksnojam dėl to, kad jis kažką padarė ar nepadarė, turi kažką ar neturi, net dėl tokio tuščio dalyko kaip išvaizda. Turim mes ir lietuviškų patarlių kritikams – juokiasi puodas, kad katilas juodas; kito akyje ir krislą mato, o savo – nė rąsto. Kodėl kritikuoju, kaltinu? Nes man tai patogu arba nepatogu, naudinga arba ne. Nes pavydžiu, iškeliu save. Krišna Mahabharatos filme sako, kad santykių pagrindas – leist kitam žmogui būt savim. Bet ar kitą kritikuodamas, badziodamas leidžiu jam būt savim? Kas aš toks, kad galiu sau leist badyt kitą? Taip statau save aukštesniu, viršesniu, tėvo, teisėjo, gal net Dievo pozicijon. Aišku, jeigu esu transcendentiniam lygy, šviečiu meile, tai mano kritiką priims kaip malonę, dovaną. Kai būnam vaikai, kol esam švarūs, meilūs, švelnūs, tai kalbam, kas ant liežuvio galo. Tai ir ta mūsų vaikiška kritika priimama linksmai. Nu jei suaugęs pasakytų tą patį, tai žiūrėk tik, kad nosį sveiką išneštum. Kritika dažnai būna susijus su legvabūdiškumu, skubotu žmogaus vertinimu, nepasigilinus kas, kaip ir kodėl. Kritiką galim pažert subtiliai ir grubiai: mintim, žodžiais ir darbais. Kadangi esam suaugę, gal kartais su kaukėm, savo rolėm, tai kritiką apribojam mintim, kartais žodžiais. Bet reiktų suprast, kad kritika neleidžia man augt dvasiškai. Ji, kaip Vedose minima, tarsi pasiutęs dramblys, įsiveržęs į gėlių darželį. Jis gali būti puoselėtas labai ilgai, bet pasiutusiam drambliui užteks minutės viską suvelt. Su kritika irgi galim suvelt santykius. Ilgiems metams. Prieš išreikšdamas pastabą, kritiką turėčiau pagalvot ar tas žmogus mane tinkamai supras, ar neįsižeis. Ką pasieksiu tai padaręs? Kokie mano santykiai su tuo žmogum, gal esu vyresnis už jį ar net jaunesnis?
Sakoma, žemiausi protai kalba apie žmones, aukštesni – apie įvykius, o aukščiausi – apie idėjas. Tai ką renkuos? Ką rinktis praktikuojant bhakti jogą, Krišnos sąmonę? Žmones? Kokius? Jų tiek daug, jie tiek daug visko veikia. Ar turiu tiek laiko analizėms? Įvykiai? Tiek pilna visur įvykių! Eik, bėk, skaityk, daryk, dirbk, pirk, mirk! Paskęst galima visame tame. Kodėl neapsistojus ties idėja, ties Vienintele Amžinąja Idėja? Kodėl to nepadaryt gyvenimo tikslu, uždaviniu? Kritika rodo, kad turim laiko. Laiko papliotkint. Bet laikas brangus. Amerikiečiai gi sako, kad „Laikas – pinigai”. Kinų patarlė moko, kad „Laiko colis – tai aukso colis. Tačiau net už colį aukso nenusipirksi laiko colio”. Tai žiūrėkim į ką investuojam. Ką gausiu iš investicijų į kritiką ir kaltinimus? Tą patį? Gal sugadintus ar net prarastus santykius?