Sielai naudingos istorijos ir patarlės. „Apie tai, kaip gelbėtojas atėjo į svečius”. 2020.12.23

     Trumpai apie įdomų filmuką, kurio įrašo nuorodą rasite apačioje (žiūrėkite nuo 27 min. 30 s).
Prie to paties vienuolyno gyveno viena dievobaiminga parapijietė. O prie jos gyveno berniukas. Išeina jie kartą po mišių iš cerkvės ir vėl ta pati benamė prie vartų sako Marijai, tai Dievo baimingajai, kad pas ją Kristus ateis, nes pinigėlį paaukojo.
Grįžta vaikis namo, nurenka nuo tėvo palovio bonkas skarbonkas, virtuvės spintelėse, šaldytuve, žiūri, vėjai švilpauja. Po to vaikis lyg ko laukdamas neišeina iš namų, nors draugai žaidžia, kviečia. O jis lyg ko lauktų šitą sekmadienį. Pamaldi kaimynė Marija irgi va bulves kaičia, prieš tai jas peržegnojus, staltiesę kloja, aišku, peržegnoja po to.
    Ir staiga laiptinėn įbėga vaikų būrys, mat vieną užsivijo visa gauja, jau aptalžė, išmurzojo visą prieš tai. Įbėga tas vargšelis pas Mariją, o ta atgal jį pravijo sakydama, kad kaip kiaulukas jai tik pripėduos visas grindis. Vasia išlenda ir apgina jį, pasikviečia vidun, duoda užkąsti, nes tas nei valgęs, nei gėręs, matos. Atneša savo batus primatuot, nes to mažiaus batai į batus jau nepanašūs. Tuo metu kažkoks nevala rėkia Marijai pro atvirą langą valgyt, o ta rėkia atgal: „Girtuoklis! Geriau duonos nusipirktum, o ne butelį! Degtinei tai užteko!“ Ir pravijo jį šonan. Tas mažius ir dingo lyg niekur nieko. Tai Vasia pasikviečia vidun girtuoklį bulvių pavalgyt, arbatos išgert. Kol vaikis sukos šen ten, kaimynė Marija gausų stalą suruošė Jėzaus laukdama, kad Jis būtų sočiai pavalgęs su visais savo 12 mokinių.
     Vaikis jau sutemus sėdėdamas ant palangė prašo: „Viešpatie, meldžiu, kai Tu užeisi pas Mariją, užsuk ir pas mus su tėveliu“. Kur buvus kur nebus motina su kūdikiu priešais langus atsidūrė. Marija laido gerklę: „Tai vėl vyras iš namų išvarė. Vaikų prisigimdo, o paskui juos kankina“. Pasiuto ją pamačius ir užtrenkė langą išsirėkalojus. Pradėjo lyt ir Vasia juos namo pasikvietė. Vėl jis atidarė šaldytuvą, ten tik stiklainėlis su sviesto gabaliuku belikę. Tai sako arbatos padarysiu. O jau Marija užpūtė žvakę, trisdešimtą kartą persižegnojo ir pradėjo nurinkt gausų stalą. Paguldė Vasenka svečius savo lovon, o pats ant palangės sėdi, laukia, gal Kristus, jei jau apsilankė pas kaimynę, užsuks ir pas jį. O tos kaimynės pagrindinė dvasinė praktika, matyt, žegnotis, nes kur pasisuka, jau kryžių deda. Namuose nė vieno neperžegnoto daikto neturi.
Pribunda naktį Vasenkos tėvas, pamato sūnaus lovoj moterį su kūdikiu ir padūmojo: „Čia kas per?! Reikia rišt su gėrimu“. Eina jis to sūnaus ieškot, žiūri miega ton pačion virtuvėn, ant tos pačios palangės. Pasiima nešt į lovą, prieina prie jos, žiūri jau tuščia, nėra svečių vaikio lovoj. Sako tėvas: „Atleisk man, Viešpatie! Viskas”. Jau naktį, kai kaimynė Marija miegojo, jos kambary nušvito ikona. Nubudusi pamaldžioji Marija ir sakys: „Tai kad aš Tavęs dieną laukiau“. Ikona prabilo: „Aš tris kartus buvau atėjęs, už tavo uolumą apsireiškiau, o tu mane tris kartus išvijai“. Priminė jai pirmus du svečius, po to prabilo: „Buvau nuogas, mane aprengėte, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote“. Dar nušvitusi ikona pasakė, kad nors pamaldi parapijietė skaito evangeliją, žegnojas, bet iš to jokios naudos.
     Vėlgi įdomi istorija, aktoriai paprasti, situacijos, rodytųs, buitinės. Lyg kažkoks gilios Rusijos realizmas. Įdomu, kaip atrodytų šita istorija suvaidinta teatro scenoj. Ką mums primena šita istorija? Galbūt dažnai įsivaizduojam, kad dvasinė praktika – tik malda, mišios ir šventraščio skaitymas. Marija tikrai pamaldi, juk kiek daug sekmadienį eina cerkvėn, meldžias ne tik ten, bet ir namuose, aukoja. Bet ji visa tai atskiria nuo praktikos, viso to, kas vyksta aplink ją išėjus už cerkvės vartų. Apiplyšęs vaikas jau paršelis, nevala geriau tegu eina duonos nusipirkt, o ne bonką, o tai mamai reiktų nustot kankint vaikus ir šiaip jų neprisidaryt. Bet visi tie žmonės jau yra tokioj situacijoj, kokioj yra. Jie visi vargšai. Ir pirma mintis turėtų būti „ar aš galėčiau jiems padėt?“, po to „kaip galėčiau padėt?“ Gal, atrodytų, išvis pirmiausia reiktų pasiklaust „Kodėl turėčiau padėt?“ Tie žmonės, kaip ir visi, kenčia, nes nutolo nuo Dievo, neturi Krišnos sąmonės. Mano pareiga – sumažint jų kančią duodant jiems meškerę, ne žuvį. Meškerė – tai dvasinės žinios.
Kartą JAV vaikinas paaukojo vienam benamiui vienas jaunuolis pinigų ir slaptai filmuoja ką jis su tais pinigais padarys. O tas nupėdino iki artimiausios parduotuvės, išėjo su krepšiais, nuėjo iki žmogelių, matyt, tokių kaip jis pats, ir pradėjo viską dalint. Tai tas su kamera priėjo, papasakojo kas čia vyksta ir dar davė pinigų. Arba dar toks nutikimas.

Irgi Amerikoj vienas filmuotojas sugalvojo vieną dalyką. Ant kartono užklijavo nuotrauką, prie jos parašė „Dingęs“ ir padavė benamiui, stovinčiam prie gatvės su kartonu, ant kurio užrašyta, kad jam reikia pinigų. Sako: „Va gal gali padėt, ieškau šito žmogaus, gal gali palaikyt šitą kartoną, gal kas sustos atpažinęs nuotrauką?“ Ir atseit nuėjo, o jis ten slaptai filmuoja. Tai jau tiek ilgai filmavo, kad triskart nusibodo. Aišku, tikėjos, kad jau po minutės tas jo įteiktas kartonas atsidurs artimiausioj šiukšlinėj. Bet nieko panašaus! Nustebino jaunuolį toks žmogaus elgesys, sąžiningumas ir jis jam davė daug pinigų už gerą širdį. Štai kokių dalykų būna. Ne visi benamiai – beširdžiai ir ne visi, kas turi tuos namus, atveria širdį.
Nesvarbu kokie vargšai prie mūsų prieina, mes vis tiek jiem galim, o ir turim padėt. Tie žmonės nuskriausti, nes neturi dvasinių žinių, bet dar labiau nuskriausti liksim mes, kurie nesidalinam tas žinias jau turėdami.

Parašykite komentarą

Scroll to Top