Dar vienas gražus pamokymas, kurį susuko rusai. Paskaitykit! Apačioj rasit nuorodą, jei norėsit pasižiūrėt, nuo 15 minutės 38 sekundės. Vėl tas pats dvasinis tėvelis, iš gilios Rusijos batiuška, kurį lankydavo daug žmonių paklausti dvasinio patarimo, bet jam keista atrodė, kad žmonės lanko cerkvę, meldžiasi, bet sunkiai gyvena, o ir daromų nuodėmių nemažėja. Jau aplipo eilinį kartą tėvelį žmonės ir pila jam savo problemas, o tas vis kartoja: „Melskitės“. Ir visiem tą patį. Sako „Pasninko nesilaikom, į cerkvę neinam, tai ir kenčiam“. Minioj dar taip visai normaliai atrodanti elgeta buvo, tai ir sako ji: „Einam cerkvėn, bet nesimeldžiam“ ir nupėdino šonan.
Vėliau jau likęs vienas tėvelis meldžias: „Kodėl tu mūsų, Viešpatie, negirdi, juk žmonės meldžias, lanko cerkvę, o vis vargsta?“ Meldės meldės tėvelis ir užsnūdo. Ir tik staiga šviesa! Angelas jį aplanko! Ir pakyla jiedu virš cerkvės. Mato tą pačią vargetą ant laiptų sėdinčią. Ir klausia jis to angelo: „Kas čia per garsai?“ „Tai maldų skambesys“ – jam atsako. „O kodėl tie garsai tokie sillpni ir jų tiek mažai, nes juk dabar visi meldžias cerkvėj?“, – vėl paklausė batiuška. Sako „Nori žinot“? Nu tai jie atsiduria nematomi cerkvėj. Bendrauja abudu mintimis. Mišias laiko vienuolyno studentai. Uždėjo tas angelas vienam studentui ranką ant peties ir jau girdi tėvelis jo mintis „Vaje, na ir bliauna tenorai, bosai spaudžia, o mūsų chorvedys negirdi, ar ką? Jei būčiau chorvedys, aš juos…“ ir nuima ranką angelas nuo paties, nieko nesigirdi tada. Uždėjo ranką ant parapijietės ir girdi jos mintis: „Ir vėl ji su nauja skrybėlaite, o kulnai kokie, štai vakar…“ ir vėl nuėmė ranką angelas. Prie trečio prieina, kurio galvoj Leksusas važinėja. Dar kitam panelė parūpo. Ir dar vienas, kitas parapijietis – visų galvose kasdienybė, nors mato kad jie čia atėję lankstos, žegnojas. Ir staiga batiuška girdi „Viešpatie, padėk mano tėveliui, norėčiau, kad jis išgytų, padėk jam <…>“. Ir eina jis su tuo angelu girdimo balso ieškot. O gi žiūri pačiam gale, jau prie išėjimo klūpo mergaitė. Agelas sako: „Matai šį sielvartą ir meilę? Štai maldos, kurios girdimos pas mus, o štai tie žmonės lyg ir meldžias, bet jos Dievo nepasiekia ir vaisiaus neatneša“.
Šitam dvasiškajam tėveliui nė į galvą, kaip matom, nešovė, kad žmonės žegnodamiesi ir lankstydamiesi ikonoms galas žino ką mąsto: kam choras neįtinka, kam skrybėlės akis bado, kas jau nauja mašina važinėjas jos dar neturėdamas ir dar daug kitų minčių. Ir tik vieną tyrą ir nuoširdžią mintį jis išgirdo ten, kažkur cerkvės gale, prie laiptų ties išėjimu. Tos mergaitės balsą. Tai ir gavo vienuolis atsakymą kodėl parapijiečiai vargsta – nes viena galvoj, kita ant liežuvio, o trečia – darbuose. Tai ką aš, būdamas vaikas, gausiu iš tėvo, jei jis mato, kad aš nekalbu taip, kaip mąstau, nemąstau taip, kaip darau ir nedarau kaip kalbu. Jei aš toks suspainiojęs savo išsiblaškyme, nesusikaupime, nerimty. Tai ką aš gausiu? Kada aš, būdamas vaikas, greičiausiai gaudavau, ko panorėjęs? Kai buvau nuoširdus pats sau, kai kažko norėjau mintimis, žodžiaisi ir darbais. Tai vadinama meditacija. Kada mes būnam nuoširdžiausi? Kai kažką vertinam, branginam, ar ne? Kai kažkas slysta iš mūsų akių, gyvenimo, ko netenkam, kas mum brangu. Mūsų nuoširdumui, meditacijai kiša koją protas, mūsų juslių centras. Ardžuna skundžias Krišnai: „ Mano protas toks neramus, audringas, užsispyręs ir valdingas, o Krišna, kad, atrodo, jį sutramdyti sunkiau negu suvaldyti vėją“. („Bhagavad-gita. Kokia ji yra”, 6.34). „Protas turi padėti žmogui išsigelbėti, o ne pražudyti save. Protas – sąlygotos sielos draugas ir priešas” – jam atsako Krišna (B.G. 6.5). Šrilos Prabhupados mokytojas, Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura sakė, kad protą kasryt reikia mušti batu vos tik prabudus. Ir taip, pats jaučiu, kas rytą jau keli metai. Yra daug dalykų kaip nuramint, susidraugaut su protu, apie tai kitą kartą. Šįkart pasilieku bendram fone. Koks jis būna zirzeglis, tai nori to, tai ano, tai ten nukeliaut, tai čia kažką susimąsto veikt. Tai ir galvoju, kur aš esu ir ką veikiu kartodamas mantrą ryte. Tai ar aš čia, kur sėdžiu, ar kur mano protas klajoja. Pats didžiausias keliautojas – mano protas, kur tik jis nebuvo, ko tik nematė ir nesužinojo, bet kaskart pargrįžta nieko nepešęs, be nuotraukų, be vaizdo įrašų kaip kad mes įpratę. Vienas budistas pasakė, kad jam sunkiausia ne ilgai sėdėt, ne mantras kartot, bet susikoncentruot. Nors pradžioj man net sėdėt vienoj vietoj buvo iššūkis. Prabhupados mokiniai skundės, kad jiems 64, vėliau 32 ratų mantros per daug. „Tai kur, – sako, – ne per daug, jei jūs, vakariečiai vienoj vietoj nepasėdit“. Tai čia pirmas etapas – išsėdėt. Tada apskritai susivokt, kad tu čia mantras kartoji, o ne tik sėdi. Sunkiausia, aišku, nežiūrėti pro langelį kas ten kur eina, neskaičiuot likusių mantros ratų, netikrint laikrodžio. Koks nelengvas darbas dirbt su savim – tai pats sunkiausias darbuotojas man kaip darbdaviui. Bet dienos režimas, sadana: ankstyvas kėlimasis ir miegas, tyla, ramybė, buvimas gamtoj, mankšta, šventraščiai, paskaitos, knygos, mityba ir dar daug kitų dalykų, žinau, sustatys viską į savo vietas. Juk nebūna rezultatao be darbo, ar ne? Šiandien baigiau skaityt knygą apie Tėvą Stanislovą. Vienuolis jis buvo, gal kas iš jūsų ir gyvai su juo bendravot. Kiek jis daug dirbo: fiziškai ir protiškai. Ir švietė, ir traukė žmones prie savęs. Papasakosiu apie jį kitam įraše.
Tai dirbkim ta linkme, mokinkimės būti čia ir dabar, kaskart sąmoningai darykim tai, ką darom. Taip artėsim prie Krišnos sąmonės.
https://www.youtube.com/watch?v=BziLUstv0Jg