Gražus rusų meninių filmų sukėjų pamokymas. Filmo nuoroda apačioje, pradžia nuo 15 minutės 38 sekundės.
Vėl tas pats dvasinis tėvelis, iš gilios Rusijos, batiuška, kurį lankydavo daug žmonių paklausti dvasinio patarimo. Bet jam keista atrodė, kad žmonės lanko cerkvę, meldžiasi, bet sunkiai gyvena, o daromų nuodėmių nemažėja.
Jau aplipo tėvelį eilinį kartą žmonės ir pila jam savo problemas, o tas vis kartoja: „Melskitės“. Ir visiems tą patį. Sako: „Pasninko nesilaikom, į cerkvę neinam, tai ir kenčiam“. Minioj dar taip visai normaliai atrodanti elgeta buvo, tai sako: „Einam cerkvėn, bet nesimeldžiam“ ir nupėdino šonan.
Vėliau, jau likęs vienas, tėvelis meldžiasi: „Kodėl tu mūsų, Viešpatie, negirdi, juk žmonės meldžiasi, lanko cerkvę, o vis vargsta?“ Meldės, meldės tėvelis ir užsnūdo. Ir tik staiga – šviesa! Angelas jį aplanko ir pakyla jiedu virš cerkvės. Mato tą pačią vargetą, ant laiptų sėdinčią. Ir klausia jis to angelo: „Kas čia per garsai?“
„Tai maldų skambesys“, – jam atsako.
„O kodėl tie garsai tokie silpni ir jų tiek mažai, nes juk dabar visi meldžiasi cerkvėj?“, – vėl paklausė batiuška.
Sako: „Nori žinot?“ Nu tai jie atsiduria nematomi cerkvėj. Bendrauja abudu mintimis. Mišias laiko vienuolyno studentai. Uždėjo tas angelas vienam studentui ranką ant peties ir jau girdi tėvelis jo mintis: „Vaje, na ir bliauna tenorai, bosai spaudžia, o mūsų chorvedys negirdi, ar ką? Jei būčiau chorvedys, aš juos…“ Ir nuima ranką angelas nuo paties, nieko nesigirdi tada.
Uždėjo ranką ant parapijietės ir girdi jos mintis: „Ir vėl ji su nauja skrybėlaite, o kulnai kokie, štai vakar…“ Ir vėl nuėmė ranką angelas.
Prie trečio prieina, kurio galvoj Leksusas važinėja. Dar kitam panelė parūpo. Ir dar vienas, kitas parapijietis – visų galvose kasdienybė, nors mato, kad jie čia atėję lankstosi, žegnojasi.
Ir staiga batiuška girdi: „Viešpatie, padėk mano tėveliui, norėčiau, kad jis išgytų, padėk jam <…>“. Ir eina jis su tuo angelu girdimo balso ieškot. O gi žiūri pačiame gale, jau prie išėjimo, klūpo mergaitė.
Angelas sako: „Matai šį sielvartą ir meilę? Štai maldos, kurios girdimos pas mus, o štai tie žmonės lyg ir meldžiasi, bet jos Dievo nepasiekia ir vaisiaus neatneša“.
Šitam dvasiškajam tėveliui nė į galvą, kaip matom, nešovė, kad žmonės žegnodamiesi ir lankstydamiesi ikonoms kaži ką mąsto: kam choras neįtinka, kam skrybėlės akis bado, kas jau nauja mašina važinėja, jos dar neturėdamas, ir dar daug kitų minčių.
Ir tik vieną tyrą ir nuoširdžią mintį jis išgirdo ten, kažkur cerkvės gale, prie laiptų ties išėjimu – tos mergaitės balsą. Tai ir gavo vienuolis atsakymą, kodėl parapijiečiai vargsta – nes viena galvoje, kita ant liežuvio, o trečia – darbuose.
Kada mes būname nuoširdžiausi? Kai kažką vertinam, branginam, ar ne? Kai kažkas slysta iš mūsų akių, gyvenimo, ko netenkam, kas mums brangu. Mūsų nuoširdumui, meditacijai kiša koją protas, juslių centras.
Ardžuna skundžiasi Krišnai: „Mano protas toks neramus, audringas, užsispyręs ir valdingas, o Krišna, atrodo, jį sutramdyti sunkiau negu suvaldyti vėją“ („Bhagavad-gita“ 6.34).
„Protas turi padėti žmogui išsigelbėti, o ne pražudyti save. Protas – sąlygotos sielos draugas ir priešas“, – jam atsako Krišna (B.G. 6.5).
Šrilos Prabhupados mokytojas, Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura, sakė, kad protą kasryt reikia mušti batu vos tik prabudus. Ir taip, pats jaučiu tai kas rytą jau kelerius metus. Yra daug būdų, kaip nuraminti, susidraugauti su protu.
Koks gi jis zirzeklis: tai nori to, tai ano, tai ten nukeliaut, tai čia kažką susimąsto veikt. Tai ir galvoju, kur aš esu ir ką veikiu, kartodamas mantrą ryte. Tai ar aš čia, kur sėdžiu, ar kur mano protas klajoja? Pats didžiausias keliautojas – protas. Kur tik jis nebuvo, ko tik nematė ir nesužinojo, bet kaskart pargrįžta nieko nepešęs, be nuotraukų, be vaizdo įrašų.
Vienas budistas pasakė, kad jam sunkiausia ne ilgai sėdėti, ne mantras kartot, bet susikoncentruoti. Nors pradžioje man net sėdėt vienoj vietoj buvo iššūkis. Prabhupados mokiniai skundėsi, kad jiems 64, vėliau 32 ratų mantros per daug.
„Tai kur, – sako, – ne per daug, jei jūs, vakariečiai, vienoj vietoj nepasėdit?“ Tai čia pirmas etapas – išsėdėt. Tada apskritai susivokti, kad tu čia mantrą kartoji, o ne tik sėdi.
Sunkiausia, aišku, – nežiūrėti pro langelį, kas ten kur eina, neskaičiuot likusių mantros ratų, netikrint laikrodžio ar net elektroninio pašto. Koks nelengvas darbas dirbt su savim!
Bet dienos režimas, sadana: ankstyvas kėlimasis ir miegas, tyla, ramybė, buvimas gamtoj, mankšta, šventraščiai, paskaitos, knygos, mityba ir dar daug kitų dalykų – žinau, sustatys viską į savo vietas. Juk nebūna rezultato be darbo, ar ne?
Tai dirbkim ta linkme, mokinkimės būti čia ir dabar, kaskart sąmoningai darykim tai, ką darom. Taip artėsim prie Krišnos sąmonės.