Šiandien pažiūrėjau įdomų vaidybinį filmuką, čia jums trumpai papasakosiu apie ką jis, o kas norit, galit ir pasižiūrėt. Apačioj įdedu nuorodą. Rusų susuktas filmukas, toks su humoru, pamokantis, man tai labai patiko. Veiksmas vyksta šių laikų gilioj Rusijoj, kažkokioj provincijoj, matos. Ten stovi vienuolynas, kuriam gyvena staravieras, stačiatikis ir turi jis mokinį, kandidatą į vienuolius. Tas vienuolis veda ekskursijas piligrimam. Per vieną ekskursiją tas vienuolis sako: „Vienuolis turi būti kaip padangių paukštis, pagal gelbėtojo žodį, jis nei sėja, nei pjauna, bet pats Viešpats jį maitina“. Gili mintis, sutiksit? Sako, „Jo reikalas yra tik melstis ir tame yra visas vienuoliško žygdarbio grožis“. Po tos ekskursijos jau nueinantį vienuolį pasivijo moteriškė ir kad papylė pagyrų tam vienuoliui, kad pradėjo ditirambus pilt: „Jūs labai protingas, jums reikia knygas rašyt, labai gražiai kalbėjot apie vienuoliškojo žygdarbio grožį“. Ir jau rodo, kaip tas vienuolis svaigsta nuo tokių žodžių, užsiliūliavo 🙂 Vienuolyno vyresnysis nugirdo jų pokalbį, bet neįsiterpė. Tai jau vakare ir klausia tas prioras: „Kur čia tavo tas paklusnumas? Ryt eik į kapines ir kai pamatysi, kai neša mirusįjį, keikis ant jo paskutiniais žodžiais“. „Nu išprotėjo prioras“, – galvoja studentas. Tai ant rytojaus jau pusiaukelėj tas svarsto ką daryt, „nesąmonė eit į tas kapines, bet ir nepaklust negali“. „Gal šiandien nieko nelaidos“ – pagalvojo. Atsisuka ir žiūri pareina eisena. Eina kokių 10 mafijozų su juodais akiniais ir auksinėm grandinėm ant kaklų, neša grabą. Gale Hammer džipas važiuoja, nuotrauka ant priekio primontuota. Nu toks sarkastinis vaizdelis. Persižegnojo ir sako: „Tas, kurį laidojate, baisus ir piktas ir niekšas!“. Pribėgo vienas iš tų, sako: „Gal persimeldei?“ ir padažė poakius kumščiais. Grįžo vienuolynan, sako: “Ryt vėl eisi ten, bet dabar jau girk numirėlį“. „Nučiuožė jam stogas“, – pagalvojo studenčiokas. Vėl jis iki tų kapinių ateina, žiūri du kaimiečiai už tvoros duobę kasa, o čia jau iš galo ir kelių kaimiečių procesija atlinguoja. Ir pradėjo jį girt, koks jis ten geras buvo, nei gėrė, nei rūkė, nors matos, kad pijokai jį čia laidoja ir dar už tvoros 🙂 Tai vienas sako: „Jis gi čia tyčiojas iš mūsų Kaliano!“ ir padaužė vienuolį 🙂 Ir klausia jau pargrįžusio prioras: „Ką sakė numirėlis, kai jį keikei?“. Tas sako: „Nieko“. „O kai gyrei?“. „Irgi nieko, tylėjo“. „Taip ir vienuolis, – sako jam mokytojas, – giria jį ar peikia, turi būti lyg numirėlis. Nei pagyrimas, nei pyktis, nei nuoskaudos neturi jaudinti jo sielos. Tame ir yra vienuoliško žygdarbio grožis. Jei nori išsigelbėt, nerūstauk, kai žemins ir nesidžiauk, nesididžiuok, kai tave girs. Jei elgsies kaip šie numirėliai, išsigelbėsi“.
Kokia graži ir didaktinė istorija, ar ne? Nors tai krikščioniškas filmas, bet argi netinka jis kiekvienam, kuris eina ne kriškčionišku keliu? Čia netgi pasauliečiui, kuris nori greičiau praslįsdamas kažką gauti, tinka. Kažkur patylėti, kažko nepasakyti, neskubėt priimt už gryną pinigą, juk tai universalu. Bet kaip tai svarbu dvasiniam gyvenime. „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” 2.14 posme rašoma „O Kunti sūnau, laimė ir kančia, kaip žiema ir vasara, trumpam ateina ir vėl praeina. Šiuos potyrius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti“. Kaip pirštu akin, ar ne? Atitiko kirvis kotą. Ir pagyras, ir peikimus priimam per juslę, o juslės, jei jos nepanaudojamos tarnystei Viešpačiui, anksčiau ar vėliau nuves iki kančios. Priimdamas pagyras statau save į Dievo poziciją, o priimdamas peikimą – į kvailio. Tai nei Dievas aš, nei kvailys, jei tai suprantu. Dažnai jei tave giria, gali reikšti, kad žmogus kažko nori iš tavęs, o jei peikia – galbūt pavydi. Tik dvasiškai švariam žmogui paliekama tokia teisė. Praktiškai tik mylintis žmogus tai gali daryti. Toks visada yra dvasinis mokytojas, kai kada ir mama. Pagyra apakina, leidžia pagalvot, kad esu jau toliau, jau aukščiau, jau nedaug trūksta, o jūs ten likusieji, sėkmės jums, susitiksim! Man pačiam peikimas, kritika veikia labiau nei pagyra. Jis paskatina tuščiai suabejot savim ar tuo žmogum, tiesa, kryptim, būna įvairiai. Bet juk jau ir praktiškai žinau, kad čia viskas laikina, o kam rištis prie laikino. Laikinumas tik atima iš mūsų laiką, jėgas, pozityvą. Užsiimkim nelaikinais dalykais, kad neliktų laiko nei pagyrom, nei apkalbom. Dažnai kalbam tik todėl, kad nieko neveikiam. Veikim!
https://www.youtube.com/watch?v=BziLUstv0Jg&feature=emb_title