Rusų susuktas didaktinis filmukas, labai įdomus ir šmaikštus, nuoroda apačioje.
Veiksmas vyksta šių laikų gilioj Rusijoj, kažkokioj provincijoj, matosi. Ten stovi vienuolynas, kuriame gyvena staravieras, ortodoksas, ir turi jis mokinį, kandidatą į vienuolius. Tas vienuolis veda ekskursijas piligrimams.
Per vieną ekskursiją tas vienuolis sako: „Vienuolis turi būti kaip padangių paukštis, pagal Gelbėtojo žodį: jis nei sėja, nei pjauna, bet pats Viešpats jį maitina“. Gili mintis, sutiksit? Sako: „Jo reikalas yra tik melstis, ir tame yra visas vienuoliško žygdarbio grožis“.
Po tos ekskursijos, jau einant, vienuolį pasivijo moteriškė ir pradėjo pilti pagyras: „Jūs labai protingas, jums reikia knygas rašyt, labai gražiai kalbėjote apie vienuoliškojo žygdarbio grožį“. Ir jau rodo, kaip tas vienuolis svaigsta nuo tokių žodžių, užsiliūliavo 🙂
Vienuolyno vyresnysis nugirdo jų pokalbį, bet neįsiterpė. Tai jau vakare klausia tas prioras: „Kur čia tavo tas paklusnumas? Ryt eik į kapines ir, kai pamatysi, kai neša mirusįjį, keik jį paskutiniais žodžiais“.
„Nu, išprotėjo prioras“, – galvoja studentas.
Tai rytojaus dieną, jau pusiaukelėj, tas svarsto: „Nesąmonė eiti į tas kapines, bet ir nepaklust negali“. „Gal šiandien nieko nelaidos“, – pagalvojo. Atsisuka ir žiūri – pareina eisena.
Eina kokių dešimt mafijozų su juodais akiniais ir auksinėm grandinėm ant kaklų, neša grabą. Gale – Hammer džipas važiuoja, nuotrauka ant priekio primontuota. Nu toks sarkastinis vaizdelis.
Persižegnojo ir sako: „Tas, kurį laidojate, baisus ir piktas, ir niekšas!“ Pribėgo vienas iš tų, sako: „Gal persimeldei?“ ir padažė poakius kumščiais.
Grįžo į vienuolyną, sako: „Ryt vėl eisi ten, bet dabar jau girk numirėlį“.
„Nučiuožė jam stogas“, – pagalvojo studentas.
Vėl jis iki tų kapinių ateina, žiūri – du kaimiečiai už tvoros duobę kasa, o iš galo – ir kelių kaimiečių procesija atlinguoja. Ir pradėjo jį girti: koks jis ten geras buvo, nei gėrė, nei rūkė, nors matosi, kad pijokai jį čia laidoja, ir dar už tvoros 🙂
Vienas sako: „Jis gi čia tyčiojasi iš mūsų Kaliano!“ ir padaužė vienuolį.
Ir klausia jau pargrįžusio prioras: „Ką sakė numirėlis, kai jį keikei?“
Tas sako: „Nieko“.
„O kai gyrei?“
„Irgi nieko, tylėjo“.
„Taip ir vienuolis, – sako jam mokytojas, – giria jį ar peikia, turi būti lyg numirėlis. Nei pagyrimas, nei pyktis, nei nuoskaudos neturi jaudinti jo sielos. Tame ir yra vienuoliško žygdarbio grožis. Jei nori išsigelbėti, nerūstauk, kai žemina, ir nesidžiauk, nesididžiuok, kai tave girs. Jei elgsies kaip šie numirėliai, išsigelbėsi“.
„Bhagavad-gitos. Kokia ji yra“ 2.14 posme rašoma: „O Kunti sūnau, laimė ir kančia, kaip žiema ir vasara, trumpam ateina ir vėl praeina. Šiuos potyrius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti“.
Kaip pirštu akį, ar ne? Atitiko kirvis kotą. Ir pagyras, ir peikimus priimam per juslę, o juslės, jei jos nepanaudojamos tarnystei Viešpačiui, anksčiau ar vėliau nuves iki kančios.
Priimdamas pagyrą – statau save į Dievo poziciją, o priimdamas peikimą – į kvailio. Dažnai, jei tave giria, gali reikšti, kad žmogus kažko nori iš tavęs, o jei peikia – galbūt pavydi. Tik dvasiškai švariam žmogui paliekama tokia teisė. Tik mylintis tai gali daryti. Toks visada yra dvasinis mokytojas, dažniausiai ir mama. Pagyra gali mus apakinti, leidžia pagalvot, kad esu jau toliau, jau aukščiau, jau nedaug trūksta, o jūs ten likusieji, sėkmės jums, susitiksim! Būkim atidūs, sąmoningi.