Sielai naudingos istorijos namų skaitymui. Pamokymų rinkinys „Laiptai į dangų”. Varėna, 2021.02.08

     Šiandien apžvelgsim dar vieną pamokančią istoriją. Šįkart apie atsižadėjimą ir išdidumą. Gale įdedu trumpametražio filmo nuorodą. Vis dėlto keliais žodžiais nupasakosiu kontekstą. Kartą gyveno toks verslininkas. Verslavo gi jis kino srity. Buvo turtingas, gerai sekės. Ir pasiskolino jis pinigų savo projektui. Ir kažką prisimaklino, kad jau manėsi nesugebės grąžint tų pinigų, tai jau dėjos šautuvą prie smilkinio, bet kur buvęs, kur nebuvęs papuolė jam rankose Kristaus atvaizdas iš stalčiaus. Paprašė jis jo pagalbos, stebuklo. Tai ir padarė. Negi jam sunku 🙂 Kažkaip susitvarkė tas piniginis reikalas. Ir verslininkas kaip mat atsivertė. Net per daug 🙂 Kaip mat viską pradėjo keist vienu ypu: aktorių paveikslus pakeitė šventųjų, apranga, mašina, namas. Pradėjo daug aukot. Pamatė, kad po to kažkaip stebuklingai dar labiau praturtėjo! Bet čia dar ne viskas! Įdomiausia prasideda nuo to momento, kai jis Biblijoj perskaito: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok viską, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi lobį danguje <…> … Lengviau kupranugariui išlysti pro adatos ausį negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Tai jis nuėjo pasikonsultuot vienuolynan ką jam daryt, kai jis tiek daug aukoja, o jo turtas auga. Kaip mat išsigelbėt turtuoliui? Tai gavo patarimą, kad turtas nėra blogis, svarbiausia – prie jo neprisirišt. Ale jis visą šitą pamokymą neteisingai suprato. Čia dar ir pamoka, kiek skaudžiai mums gali kainuot ne iki galo suprastas mokytojo šikšos ar dikšos pamokymas, patarimas. Jo darbuotojai jau neturėjo laiko ankstesniem darbam 🙂 Nuo šiol jie pildydavo stokojančiųjų sąrašus ir aukodavo verslininko turtus. Nu toks komedinis variantas. Vaikšto verslininkas išsišiepęs ir galvoja, kad viską išdalinęs rojun nukeliaus. Mersą iškeitė į Nivą, namą – į trobą. Tai jau pačian galan tiek užsimeditavo, kad pradėjo pešt plunksnas iš savo angeliškų sparnų. Bepešdamas ir šulinin inkrito 🙂 Moralą pasako tokį, kad „nesvarbu kiek darbų padarom, bet jei nebuvom atgailaujantys ir nuolankūs, visi tie darbai – tuštybė ir apsimetinėjimas“. Neva tai pasakė šv. Jonas Klimakas. Dar papildo, kad kol neatsikratom prisirišimo, negalim imtis Dievo darbų. Pirmasis mūsų priešas į šventumą – išdidumas. Įdomi istorija. Panagrinėkim ją vediniu požiūriu.

     Atsižadėjimas – dieviška savybė tarp žinojimo, grožio, turtų, galybės ir šlovės. Krišna pats turtingiausias, gražiausias, galingiausias. Kaip atsietosios Jo dalys, dživos, turim šių savybių ir mes, žmonės. Dėl ko eiliniai paprasti žmonės šlovina, dievina milijardierius, išminčius, galingus valdovus, žvaigždes? Nes jie patys tų savybių neturi, o jas turientieji labai pritraukia aplinkinius. Gyvenimas atsižadėjus pasaulio – paskutinis, ketvirtas gyvenimo etapas – sanjasa. „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” antro skyriaus 41 posmo komentare Šrila Prabhupada rašo, kad „Aukščiausia Krišnos samonės tobulumo pakopa – materialios būties sampratos atsižadėjimas“. Nu maždaug ką bandė daryt mūsų verslininkas. „Bhagavad-gitos. Kokia ji yra” posmuose ir komentaruose žodis „atsižadėjimas“ minimas beveik 200 kartų. Tai rodo, kad jis yra labai svarbus einant dvasiniu keliu. To paties skyriaus 63 teksto komentare Prabhupada rašo, kad „Ugdant Krišnos sąmonę aiškėja, kad viską galima panaudot Viešpaties tarnystei. Ugdant Krišnos sąmonę aiškėja, kad viską galima panaudoti Viešpaties tarnystei. Neišmanantys Krišnos sąmonės dirbtinai mėgina išvengti materialių objektų. Nors jie ir trokšta išsivaduoti iš materijos nelaisvės, tobulo atsižadėjimo pakopos nepasiekia. Tariamas jų atsižadėjimas vadinasi phalgu, nepilnavertis. O tas, kuris jau pasiekė Krišnos sąmonę, žino kaip viską panaudoti tarnaujant Viešpačiui, todėl jis netampa materialios sąmonės auka“. Iš esmės šita citata verslininko padėtį apibūdina plačiau nei plačiai. Materiali sąmonė, tai kai turimus daiktus laikau savo nuosavybe. Bet kokia gi čia mano nuosavybė, jei nei jų atsinešiau gimdamas, nei išsinešiu mirdamas, m? Iliuzija. Kaip bandau atsižadėt to, kas ir taip man nepriklauso? Pats sau prieštarauju.

     Šri Krišna „Karma jogos” skyriaus 4 tekste sako, kad „…neįmanoma vien atsižadant pasiekti tobulumą“. Iš esmės ką ir bandė padaryt mūsų kino biznierius, ar ne? Iš tikro turiu vykdyt atsižadėjimą kad pakelčiau, praplėsčiau savo sąmonę, o ne dėl jo paties. 5 skyriaus 2 teksto komentare Prabupada pastebi, kad „Atsižadėjimas pilnas tik tada, kai žmogus suvokia, jog visa, kas egzistuoja, priklauso Viešpačiui, ir kad niekas į nieką negali reikšti nuosavybės teisių. Reikėtų suprasti, kad iš tikrųjų niekam niekas nepriklauso. Kokia tada gali būti kalba apie atsižadėjimą? Kas suvokia, jog viskas yra Krišnos nuosavybė, tas iš tiesų yra atsižadėjęs. Kadangi viskas priklauso Krišnai, tai viską ir reikia panaudoti Jam tarnaujant.“ Apie ką ir kalba „Šri Išopanišados” pirma mantra – viskas kilo iš Dievo ir Dievo yra. O mes tik nuomininkai ar kaip čia pasakius. Tokį pavyzdį Prabupada duoda kalbėdamas su Džonu Lenonu 1969 m. rugsėjo 14 dieną: „Iš tikrųjų visa mūsų planeta yra Dievo namai ir niekam daugiau nepriklauso. Kaip galime skelbtis jos savininkais? Pavyzdžiui, jūs leidote man apsistoti savo namuose. Ar būtų gražu, jei pagyvenęs kokią savaitę pareikščiau: „Šis kambarys mano“. Tuojau pat kils nesantaika, bus nemalonumų. Priešingai, aš turėčiau pripažinti, kad jūs maloniai leidote apsigyventi šiame kambaryje. Jums leidus aš patogiai čia įsikūriau. Bet kai man reikės šią vietą palikti, aš išvyksiu“ („Išsivadavimo beieškant. Džono Lenono ir Bhaktivedantos Swami pokalbis, 1990). Atižadėjimas – tai ne turimo turto išdalinimas neišmanyme, aistroj ar dorybėj, bet to turto panaudojimas transcendentinėj plotmėj – tarnystei Šri Krišnai. Atsižadėjimas sanskritu įvardyjamas kaip „vairagja“, o žinojimas – „gjana“. Pirmas terminas nurodo materijos atsižadėjimą, o antras – žinojimą. Šitie dėmenys labai svarbūs tampa būdami vienas šalia kito. Atsižadu ko ir dėl ko.

     Mūsų verslininkas naudojo atsižadėjimą, labdarą, aukojimus siekdamas šlovės, pripažinimo. Šitie dalykai be Krišnos sąmonės – tik tuščias laiko gaišimas. Šrilos Prabhupados mokytojas Bhaktivedanta Sarasvatis ne kartą minėdavo, kad neduodami Dievo mes gyvatę maitinam pienu. Ir ta gyvatė vieną dieną įgels mums patiems.

Filmo nuoroda https://www.youtube.com/watch?v=vMpJk9P0_As

Parašykite komentarą

Scroll to Top