Ir turėjo kaimynas šunį, ir jau pačiam viduržiemy pasibaigė tanystę šeimininkui. Kiek paliūdėjus dėl seno sargo jau atsirado ir naujasis. Mažytis toks, bistras. Tas, aišku, kiek paliūdėjo, kad vienas nuo broliukų ir sesučių atskirtas paliko, bet greit sau linksmas pradėjo po didelį kiemą linksmai ir nerūpestingai dūkinėtis. Bet čia vėl likimo ranka. Lenciūgėlis. Spiegė cypė jis ten prie jo, bet vėl laisvė! Tada vėl lenciūgėlis. Vėl laisvė! Ir galiausiai pasiliko su lenciūgėliu, nes tokia jo šeimininko valia. Tokia va šunio dalia. Bet jau po kelių dienų jis toks linksmas, guvus, vyzgina uodegikaulį prie šeimininko ir jam nė motais tas raištis po kaklu. Gauna vandens, kaulų, dėmesio, tai ko bereikia. Jo laisvė suvaržyta, juk kas čia iš mūsų norėtų su juo susikeist vietom. Bet matom laisvus gatve šluojančius šunis, tai kurie linksmesni ir geriau atrodo, m? O kas ir kur mūsų, žmonių laisvė? Ką veikiam ir kur einam su savo laisve? Kas ir kur mūsų šeimininkas? Kodėl taip šuniškai vargstam, kodėl tiek besiskundžiančių, sergančių, kovojančių, nepasisekusių žmonių? Kas ir kur mūsų šeimininkas?