Ir turėjo kaimynas šunį, ir jau pačiam viduržiemy pabaigė savo tarnystę šeimininkui. Kiek paliūdėjus dėl seno sargo jau atsirado ir naujasis. Mažytis toks, bistras. Tas, aišku, kiek paliūdėjo, kad vienas nuo broliukų ir sesučių atskirtas paliko, bet greit sau linksmas pradėjo po didelį kiemą linksmai ir nerūpestingai dūkinėtis. Bet čia vėl likimo ranka. Lenciūgėlis. Spiegė cypė jis ten prie jo, bet vėl laisvė! Tada vėl lenciūgėlis. Vėl laisvė! Ir galiausiai pasiliko su lenciūgėliu, nes tokia jo šeimininko valia, šuniuko – dalia. Bet jau po kelių dienų jis toks linksmas, guvus, vizgina uodegą prie šeimininko ir jam nė motais tas raištis po kaklu. Gauna vandens, kaulų, dėmesio, tai ko bereikia. Jo laisvė suvaržyta, ir čia nieks iš mūsų nenorėtų su juo susikeist vietom bent dienai.
Bet ir gatvėj yra lakstančių šuniukų. O kurie geriau atrodo: pririšti prie būdos ar tie už tvoros?
O kas ir kur mūsų, žmonių laisvė? Ką veikiam ir kur einam su savo laisve? Kas ir kur mūsų Šeimininkas? Kodėl kai kurie mūsų taip „šuniškai“ vargstam, kodėl tiek besiskundžiančių, sergančių, kovojančių, nepasisekusių? Kas ir kur mūsų Šeimininkas?