Šįryt darau trumpą įrašą apie žmogų, kuriam darbas yra gyvenimas, o gyvenimas – darbas. Sutikau vieną geležinkelietį, jau daug metų čia dirbantį. Geras jis žmogus – paprastas, darbštus. Neužtruko pastebėti, kad jo gyvenimo ašis yra tik darbas. Tai matosi iš jo jau prastos sveikatos, nes jis sunkiai nueina net 100 metrų į nieką neatsirėmęs ar neatsisėdęs. Stovi jis taip pat į kažką atsirėmęs. Jam dar tik 52 metai, bet sveikata suluošinta negrąžinamai. Kadangi daug metų dirba geležinkeliečiu, tai, aišku, kad prasta sveikata atsirado nuo sunkaus fizinio darbo. Praktiškai galima sakyti, kad tai profesinė liga, nes ilgamečiui geležinkeliečiui beveik neįmanoma išlikti sveikam. Keliami sunkūs įrankiai, pabėgiai, bėgiai. O jei dar gyvenime nėra sveikos mitybos, tinkamo poilsio, mankštos – prasta sveikata garantuota.
To žmogaus gyvenimo centre darbas yra ne tik dėl to, kad jo sveikata jau praktiškai kritinė nuo to darbo. Yra ir visiškai sveikų žmonių, kurie sukasi tik apie darbą. Frydrichas Engelsas sakė, kad darbas sukūrė žmogų (tai mintis iš jo 1876 m. parašyto veikalo „Darbo vaidmuo beždžionės virtimo žmogumi procese“). Sovietmečiu gi buvo visokios darbininkų partijos, darbininkų gatvės ir kas tik nori ar nenori. Beprotystė! Aišku, kas daugiau, jei ne darbas – tiksliau, žmonių išnaudojimas – taps kapitalizmo kasykla. Iš tikrųjų mūsų ūkinė veikla neturėtų užimti daugiau nei 5–6 valandas per dieną, nes paprasčiausiai nelieka laiko kitiems svarbiems dalykams: šeimai, draugams, poilsiui, mankštai, dvasinei praktikai, savišvietai ir pan. Bet tai jau neįdomu nei darbdaviams, nei darbininkams, kiek matau. Ta darbo beprotystė praktiškai ir yra tada, kai dirbama tik dėl pinigų.
Jau einama link to, kad reikia dirbti dėl paties darbo. Dirbti dėl mašinos, kad su ja nuvažiuotum į darbą. Dirbti dėl atostogų, kad pailsėjęs vėl galėtum dirbti. Dirbti dėl maisto, kad galėtum dirbti. Darbas, darbas, darbas. Aišku, gyvename labiau Vakaruose, kuriuos labiau įtakoja Saturnas, o tai reiškia darbą, dideles pastangas. Rytus labiau įtakoja Merkurijus, kuris atsakingas už intelektą, todėl ten žmonės daugiau užsiima intelektine veikla: savišvieta, savivoka, dvasinėmis praktikomis.
Sakoma: kas per daug – nesveika. Mūsų gyvenimas turėtų būti įvairus: mityba, kelionės, žmonės, žinios. Neturėtume užsidaryti tik vienoje srityje, nes tai mus nukankina – tiksliau, patys nusikankiname.
Vyrui darbas yra svarbus, nes sakoma, kad vyro namai – pasaulis. Jis labiausiai realizuojasi per veiklą, tačiau sunkėjantis gyvenimas gali rodyti, kad ne darbas turėtų būti gyvenimo centre. Gyvenimo centre turėtų būti harmonija ir iš jos kylanti laimė.