Yra penkios svarbiausios, galingiausios dvasinės praktikos dalys: 1) bendravimas su vaišnavais; 2) šventų Vardų kartojimas; 3) „Šrimad-Bhagavatam“ klausymasis bhaktų bendrijoj; 4) Dievybių garbinimas ir 5) gyvenimas šventoj vietoj. Praktikuodami bent vieną iš minėtų metodų stipriai progresuojam. Šrila Prabhupada sakė, kad jei neturim laiko ar galimybių atlikti visus metodus, galim pasirinkt tris, t. y. kartot šventus Dievo Vardus, bendraut su bhaktais ir skaityt „Šrimad-Bhagavatam“. Jei ir šitų trijų dalykų negalim daryt kartu, reikia bendraut su bhaktais ir kartot šventus Vardus. Jei ir to kartu negalim atlikt, tada reikia praktikuot mantrą.
Kartais dienos būna labai užimtos, tiek daug ką nuveikt, „vėlai gulcis, anksti kelcis, plonai verpcie, tankiai auscie“. Pastudijuojam „Šrimad-Bhagavatam“, dar šiaip kokią Prabhupados ar kito bhakto knygą paskaitom. Bet kad ir kiek veiklų bebūtų, svarbiausia išlieka maha mantra. Kaip sakoma, kiek laive bebūtų žmonių, svarbiausias – kapitonas. Šrila Prabhupada savo mokinių iš pat pradžių prašė kartot 64 mantros ratus kasdien, bet tie išsiprašė jų kartot tik 16. Aišku, Prabhupada nuolankus, o ir suprato, kad vakariečiai nukvanks su tiek ratų, nes jie net neišsėdi vienoj vietoj tiek dėl neramaus proto, tiek dėl nemankštinto kūno. Jų dvasinis mokytojas paprašė kartot 64 mantros ratus. O kas yra dvasinis mokytojas? Jis – karalius! O kas aš? Aš – jo tarnas, netgi jo tarno tarnas. Kartą, kai maharadža Bharata jau kitą gyvenimą atgimė Džada Bharata, jis nešė su kitais trim tarnais karalių palankinoj. Šita istorija aprašyta „Šrimad-Bhagavatam“ penktoj giesmėj. O jis buvo didis vaišnavas, Džada Bharata, ir žiūrėjo sau po kojom, kad tik kokio skruzdėliuko nepamintų, tai dėl jo netolygios eisenos tas karalius kratėsi palankinoj. Jam tai nusibodo ir karalius jį išplūdo. Nors jis prieš tai apsimetinėjo didžiausiu kvailiu, bet pagaliau prabilęs pasakė, kad karalius ir tarnas tėra mūsų sąlygoto gyvenimo išmislai, nes viena siela kitai nėra nei karalius, nei tarnas. Karalius nulenkė galvą prieš Džadą Bharatą ir jo nuolankiai atsiprašė.
Sakoma, karaliaus prašymas – įsakymas. Tai koks aš tarnas, kaip manim džiaugsis karalius, jei tesugebu ketvirtį padaryt tai, ko jis prašęs. Ir juolab, kad jo prašymas buvęs dėl mano paties gerovės, ne karaliaus. Prabhupados dvasinis mokytojas, Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakuras buvo šiuo klausimu dar atkaklesnis, nes sakė kas nesukartoja bent 64 kartų, to siela jau puolus.
Iš tikrųjų 16 mantros ratų tėra įvadas. Aišku, protui šitie skaitmenys susikeičia vietomis, tampa 61. Medituojant minutė nenuoramai protui tampa 10 minučių, jam vienas mantros ratas tampa dešimt ratų. Protas – kaip penkerių metų vaikas, kuris nenusėdi nei minutės, laksto šen ten. Bet iš tikro mantra, malda yra mūsų dvasinio gyvenimo pamatas ir protui čia nereikia nuolaidžiaut.
Mantra yra vienintelis kelias. Ji – prieglobstis, ji – uždavinys, priemonė, metodas, tikslas, prasmė. Kad ir kiek ko bedarytumėm, kad ir kiek būtumėm užsisukę, svarbiausia – maha mantra. Ji – šviesa, šiluma, maistas ir pastogė. Ji – tai, ko mums reikia nors gal norim kitko. Ji – vaistas nuo materijos, juslinio pasitenkinimo. Ji – kompasas, žemėlapis ir vedlys ilguose klaidžiuose materialaus gyvenimo koridoriuose. Ji – vanduo dykumoj, kąsnis badmečiu. Be jos mes akli ir kurti. Ji – paskutinė gyvenimo minutė, pati svarbiausia.