Yra penkios svarbiausios, galingiausios dvasinės praktikos dalys: 1) bendravimas su vaišnavais; 2) šventų Vardų kartojimas; 3) Šrimad-Bhagavatam klausymasis bhaktų bendrijoj; 4) Dievybių garbininimas ir 5) gyvenimas šventoj vietoj. Praktikuodai bent vieną iš minėtų metodų stipriai progresuojam. Šrila Prabhupada sakė, kad jei neturim laiko ar galimybių atikti visus metodus, galim pasirinkt tris, t. y. kartot šventus Dievo Vardus, bendraut su bhaktais ir skaityt Šrimad-Bhagavatam. Jei ir šitų trijų dalykų negalim daryt kartu, reikia bendraut su bhaktais ir kartot šventus Vardus. Jei ir to kartu negalim atlikt, tada reikia praktikuot mantrą.
Kartais dienos būna labai užimtos, tiek daug ką nuveikt, „vėlai gulcis, anksti kelcis, plonai verpcie, tankiai auscie“. Pastudijuoju Šrimad-Bhagavatam praktiškai kasdien, dar šiaip kokią Prabhupados ar kito bhakto knygą paskaitau, knygyno reikalai. Bet kad ir kiek, jaučiu, veiklų bebūtų, svarbiausia išlieka maha mantra. Ir taip jaučiu. Šrila Prabhupda savo mokinių iš pat pradžių prašė kartot 64 mantros ratus, bet tie išsizyzė jų kartot tik 16. Aišku, Prabhupada nuolankus, o ir suprato, kad vakariečiai nukvanks su tiek ratų, nes jie net neišsėdi vienoj vietoj tiek dėl neramaus proto, tiek dėl nemankštinto kūno. Bet vis pagalvoju, dvasinis mokytojas paprašė kartot 64 mantros ratus. O kas yra dvasinis mokytojas? Jis – karalius! O kas aš? Aš – jo tarnas, netgi jo tarno tarnas. Kartą, kai maharadža Bharata jau kitą gyvenimą atgimė Jada Bharata, jis nešė su kitais trim tarnais karalių palankinoj. Šita istorija aprašyta Šrimad-Bhagavatam penktoj giesmėj. O jis buvo didis vaišnavas, Jada Bharata, ir žiūrėjo sau po kojom, kad tik kokio skruzdėliuko nepamintų, tai dėl jo netolygios eisenos tas karalius kratėsi palankinoj. Jam tai nusibodo ir jis išplūdo Jadą Bharatą. Nors jis prieš tai apsimetinėjo didžiausiu kvailiu, bet pagaliau prabilęs pasakė, kad karalius ir tarnas tėra mūsų sąlygoto gyvenimo išmislai, nes viena siela kitai nėra nei karalius, nei tarnas. Karalius nulenkė galvą prieš Jadą Bharatą ir jo nuolankiai atsiprašė.
Sakoma, karaliaus prašymas – įsakymas. Tai koks aš tarnas, kaip manim džiaugsis karalius, jei tesugebu ketvirtį padaryt tai, ko jis prašęs. Ir juolab, kad jo prašymas buvęs dėl mano paties gerovės, ne karaliaus. Prabhupados dvasinis mokytojas, Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakuras buvo šiuo klausimu dar atkaklesnis, nes sakė kas nesukartoja bent 64 kartų, to siela jau puolus.
Iš tikro jaučiu, kad 16 mantros ratų tėra įvadas. Aišku, protui šitie skaitmenys susikeičia vietomis, tampa 61. Medituojant minutė protui tampa kaip 10 minučių, jam vienas mantros ratas tampa kaip dešimt. Protas – kaip penkerių metų vaikas, kuris nenusėdi nei minutės, laksto šen ten. Bet iš tikro mantra, malda yra mūsų dvasinio gyvenimo pamatas ir protui čia nereikia nuolaidžiaut. Perskaičiau daug Šrilos Prabhupados ir kitų bhaktų knygų, kai kurias jai ne po vieną kartą. Ir protas dar nori skaityt, jis skaitytų dieną naktį, ieškotų, įsimintų, prisimintų. Jis nori klausyt paskaitų, sužinot dar ir dar, sužinot žinotą, girdėt girdėtą. Bet vis dėlto, centre – maha mantra. Ir ne keli ar keliolika ratukų, bet nuolatinis jos maditavimas karoliukais ar mintyse, kai rankos užimtos.
Mantra yra vienintelis kelias. Ji – prieglobstis, ji – uždavinys, priemonė, metodas, tikslas, prasmė. Kad ir kiek, sakoma, laive būtų žmonių, svarbiausias yra tik vienas ir jis – tai laivo kapitonas. Kad ir kiek ko bedarytumėm, kad ir kiek būtumėm užsisukę, svarbiausia – maha mantra. Ji – šviesa, šiluma, maistas ir pastogė. Ji – tai, ko mums reikia nors gal norim kitko. Ji – vaistas nuo materijos, juslinio pasitenkinimo. Ji – kompasas, žemėlapis ir vedlys ilguose klaidžiuose materialaus gyvenimo koridoriuose. Ji – vanduo dykumoj, kąsnis badmečiu. Be jos aš aklas ir kurčias, nebylys ir šlubius. Ji – paskutinė gyvenimo minutė, pati svarbiausia.