Tai vienos šventosios istorija. Ji papasakota dokumentiniame filme, kurio nuorodą rasite apačioje. Filmo trukmė – 1 valanda, bet neturintiems laiko ar mėgstantiems skaityti jos istoriją rasite čia.
Tai šventoji Teresė iš Lizjė (Prancūzija). Ji gimė 1873 metais. Šeimoje buvo net 9 vaikai. Dar būdama mergaitė neteko mamos. Būdama vos 15-os metų gavo išskirtinį leidimą stoti į vienuolyną. O leidimas buvo išskirtinis todėl, kad pagal amžių ji dar buvo vaikas.
Vienuolyno celė buvo 8 kvadratinių metrų ploto. Joje buvo lova su šiaudiniu čiužiniu, suolelis ir ąsotis. Dienos malda trukdavo šešias su puse valandos. Kažkas panašaus vyksta ir Atono kalno vienuolynuose Graikijoje. Kėlimasis ankstyvas – 4.45 val. Pusryčiaujama stovint, o pasninko dienomis pusryčių seserys atsisakydavo. Vienas keistas faktas yra tas, kad 10 val. ryto būdavo pietūs. Pietų meniu: žuvis, kiaušiniai, salotos, desertui – sūris su vaisiais. Karmelio regulose nurodoma visiškai atsisakyti mėsos, išskyrus ligos ar silpnumo atvejus. Gamindavosi jos ir alkoholį: sidrą, šiek tiek vyno.
Niekur nesimokydama piešti ji švelniais potėpiais ir puikiai parinktomis spalvomis piešė ant sienų, šilko, skulptūrų. Taip pat piešė religinius paveikslėlius, puošė taurių uždangalus, stulas, arnotus. Savo dienoraštyje paliko įrašą, kaip demonai 3-iajame amžiuje bandė sudeginti šv. Agnietę, bet toji taip meldėsi, kad ją jau įmetus į laužą ugnis užgeso. Tada jiems neliko nieko kito, kaip tik nukirsti galvą.
Kažkaip ten į vienuolyną pateko fotoaparatas. Tai buvo XIX a. pabaiga, todėl juo padaryti kadrai turi didelę vertę. Nuotraukos įspūdingos: net 40-yje iš jų matosi šv. Teresė. Prie jos nereikia net būti, nes jau nuo nuotraukos sklinda stipri, švari energija. Veidas šviečia.
Būdama vos 24-erių metų susirgo tuberkulioze ir iš karto pajuto, kad jos dienos jau suskaičiuotos. Dienoraštyje rašė: „Tik danguje sužinome teisybę, Žemėje tai neįmanoma. Argi neliūdina, kad Šventojo Rašto vertimuose matome tiek skirtumų? Jei būčiau kunigas, išmokčiau graikų ir hebrajų kalbas, nepasitenkinčiau vien lotynų kalba ir tada pažinčiau tikrąjį Šventosios Dvasios padiktuotą tekstą.“
Iki dvasinio mokytojo Šrilos Prabhupados pakomentuotos „Bhagavad-gitos“ įvairiausių komentatorių su kaklaraiščiais būta net apie 700! Todėl Prabhupada prie šventraščio pavadinimo prirašė „Kokia ji yra“. „Bhagavad-gitos“ 16 skyriaus 24 teksto komentare Prabhupada primena, kokie yra keturi kiekvieno žmogaus, arba sąlygotos sielos, trūkumai: netobulos juslės, polinkis apgaudinėti, neišvengiamas klydimas ir neišvengiamas pasidavimas iliuzijai. Iš visų dabar turimų vedinių šventraščių visiškai nepakeisti liko tik du: „Šrimad Bhagavatam“ ir ta pati „Bhagavad-gita“.
Paskutinėje fotografijoje šv. Teresė šviečia, nors jos sveikata jau visai į pabaigą: ji kvėpuoja tik puse kairiojo plaučio, ją kankina prakaitas, dusulys, troškulys. Ši siela kūną palieka būdama vos 24-erių metų.
Labiausiai matosi šios sielos atsidavimas. Sakoma, kad mūsų šventumą parodo du dalykai: atsidavimas ir tai, kiek žmonių savo šventumu pritraukiame eiti pas Dievą. Aišku, galima sakyti, kad tai vyko prieš 100 metų, kai dar nebuvo interneto, telefonų ir panašių dalykų, nukreipiančių mūsų dėmesį nuo dvasinės praktikos. Tačiau visais laikais buvo ir kitų dalykų, galėjusių tai padaryti: šlovė, turtai, karjera, priešinga lytis, garbė ir dar kas tik nori.
Tiesiog prieš tiek laiko į Žemę ateidavo daugiau švarių sielų, kurios buvo linkusios tarnauti, eiti pas Dievą ir paskui save vesti kitus. Dabar į tą pačią vietą sielos eina tenkintis. Turime jusles, kurias kontroliuoja protas, ir intelektą, kuris kontroliuoja protą. Tačiau šiandien praktiškai niekas ir niekur nekalba apie tai, kas yra intelektas, protas, netikras ego ir kad tai yra mūsų subtilaus kūno dalys, kurias, palikdami kūną, persinešame į naują kūną.
Štai dėl ko kai kurie maži vaikai, tokie kaip Bethovenas, jau vaikystėje kūrė simfonijas. Labai jau neįprasta gi vaikui tai daryti neturint žinių. Matome, kokie mūsų sugebėjimai ir žinios kūdikystėje ir vaikystėje. Tik instinktyviai valgėme ir gėrėme, o vaikščioti, kalbėti, rašyti, skaičiuoti absoliučiai nemokėjome.
Žiūriu šį filmą gali kilti mintis ką aš veikiu, kur mano gyvenimo fokusas? Ar užsiimu dvasine praktika, ar ne? Ar man tikrai reikia fotoaparato, kelionės į Latviją, šuniuko, kačiuko, šeimos ir dar nežinia ko? O Dieve, iš kur atėjau, ką čia turiu veikti ir kur keliausiu, kai jau reikės palikti šį kūną? Ar tik nešvaistau laiko, neva norėdamas daugiau atsipūsti ar ilgiau pamiegoti? Kada suprasiu, kad „laiko colis – tai aukso colis, tačiau net už aukso colį nenusipirksi laiko colio“?
Tai dar vienas kvietimas sustoti ir pamąstyti.
Nuoroda į filmą: https://filmai.kristoteka.lt/sventoji-terese-karmelyje-dokumentinis-filmas/