Sveikas, skaitytojau
šįkart tau papasakosiu vieną neseniai nutikusį įdomų nutikimą prie vienos šventyklos. Aš ten sau ramiai šlavinėjuos šventyklos kiemą, saulė virš galvos, gera nuotaika. Ir nei iš šio, nei iš to atsirado tam kieme dėdulė, toks stambokas ir apkvaitęs. Toks apkvaitęs, kad jis ten ritinėjas po tą šventyklos kiemą. Nu nieko sau, galvoju. Bet tokia įdomia maniera jis griūna, tai bando stotis. Tai vargais negalais kažkaip keturpėsčias jis atsistojo, įsirėmė suolan ir, atrodo, tvirtai įsikabino. Tai priėjau ir paklausčiau kas čia vyksta, gal kas negerai jam. Niekad nebuvau matęs to dėdžio. O jis blaiviu aiškiu balsu guodžias, kad nemyli jo žmona, tik pinigų jai reikia. Ir kad jis dirba kasdien. Bet taip atvirai ir aiškiai pasakė, kad negali juo netikėt. Dar kiek pasimuistęs nupėdino laiptinėn, paskambino, kažkas įleido vidun. Bet greit iš jos išlindo lauk ir nuėjo snaust į kieme stovinčią mašiną. Atsisėdo vairuotojo vieton, viena koja vidun, kita laukan ir knar knar… Va tokia jo realybė. Tikiuos, ne kasdienybė. Viską, ką jis turėjo ir norėjo pasakyt, pasakė. Nemyli jo, o ir tik jo pinigai reikalingi. Dar pats netardomas pasisakė, kad norėtų ton šventyklon ateit. Bet matadžės paklaustas kodėl to nepadaro, atsakė, kad negali. Ir tas jo atsakymas man labai surezonavo. Kodėl jis neateina? Kodėl jis voliojas priešais ant šventyklos sienos kabantį Prabhupados tarp knygų paveikslą? Kas jį stabdo? Man toks jausmas, kad jis jaučias per daug nuodėmingas, vargšas, puolęs ir nevertas ateit į šalia jo buto besirandančią šventyklą. Tam pačiam kieme, tam pačiam bhaktai šoka, švenčia, diskutuoja, o jis besivoliodamas surenka jų dulkes. Va tokia žema ir purvinoka jo pradžia į Krišnos sąmonę. Juk tik laiko klausimas, kada jis prisirinkęs praktikuojančiųjų batų dulkių išsiblaivys ir supras ką jis daro, kas čia zo daiktas ta šventykla ir ką čion atėję žmonės veikia.
Šiandien tas žmogus – vargšų vargšas, nors net ir būdamas tokios būsenos jis kalba blaiviai, atvirai, tiesiai. Toks mūsų šitas pasaulis, kartais visai šalia prasilenkia transcendencija ir didžiausias neišmanymas. Iliuzija, neišmanymas tokie stiprūs ir gilūs, kad tas žmogus jų paveiktas yra toks vargšas. Pasimelsiu už tą žmogų ir paprašysiu Šrilos Prabhupados malonės tam bedaliui, aklajam, skęstančiajam.
Bet net ir toks žmogus mum, praktikuojantiem yra pavyzdys kuo galim tapt be dvasinės praktikos veikiami šiuolaikinės aplinkos: reklamos, laisvos prekybos ir kt. Žmonės nusigeria, nusirūko, žudos, vagia, dykinėja, veikia neveikdami, miega, kažką svajoja, kažko laikino nori ir vaikos tam negailėdami nei pinigų, nei sveikatos, laiko… Viskas laikina, aleliuja! Viskas, ką čia turim padaryt, tai kuo greičiau susivokt, kas aplinkui vyksta, kas esam ir pradėt užsiimt dvasine praktika, saviugda, savišvieta. Čia mes tokioj vietoj esam, kad negalim stovėt, reikia judėt. Nemirsim tokiais, kokiais gimėm. Keisimės. Bet mums duotas šis gyvenimas tobulėjimui, o ne degradavimui. Tobulėti – tai suprasti dalykų esmę ir pasirinkti sąmonės tobulėjimo kryptį ir jos ryžtingai laikytis.
Keistas dalykas kartais matyt žmogaus kūną su gyvūno sąmone. Bet tai laikina, nes mum jau nulemta tobulėt.
Tobulėkim