Papasakosiu vieną neseniai nutikusį įdomų nutikimą prie Vilniaus šventyklos. Aš ten sau ramiai šlavinėjuos kiemą, saulė virš galvos, gera nuotaika. Ir nei iš šio, nei iš to atsirado tam kieme dėdulė, toks stambokas ir apkvaitęs. Toks apkvaitęs, kad jis ten ritinėjas po tą šventyklos kiemą. Kas gi čia dabar, galvoju! Bet tokia įdomia maniera jis tai griūna, tai bando stotis. Vargais ne galais kažkaip keturpėsčias jis atsistojo, įsirėmė suolan ir, atrodo, tvirtai įsikabino. Tai priėjau ir paklaust kas čia vyksta, gal kas negerai jam. Niekad nebuvau matęs to dėdžio. O jis blaiviu aiškiu balsu guodžias, kad nemyli jo žmona, tik pinigų jai reikia. Ir kad jis dirba kasdien. Bet taip atvirai ir aiškiai pasakė, kad negali juo netikėt. Dar kiek pasimuistęs nupėdino laiptinėn, paskambino, kažkas įleido vidun. Bet greit iš jos išlindo lauk ir nuėjo snaust į kieme stovinčią mašiną. Atsisėdo vairuotojo vieton, viena koja vidun, kita laukan ir knar knar… Tokia jo šiandienos realybė. Tikiuos, ne kasdienybė. Viską, ką jis turėjo ir norėjo pasakyt, pasakė. Nemyli jo, tik jo pinigai reikalingi. Dar pats netardomas pasisakė, kad norėtų ton šventyklon ateit. Bet šventyklos gyventojos paklaustas kodėl to nepadaro, atsakė, kad negali. Ir tas jo atsakymas man labai surezonavo. Kodėl jis neateina? Kodėl jis voliojas priešais ant šventyklos sienos kabantį Prabhupados tarp knygų paveikslą? Kas jį stabdo? Man toks jausmas, kad jis jaučias per daug nuodėmingas, vargšas, puolęs ir nevertas ateit į šalia jo buto besirandančią šventyklą. Tam pačiam kieme, tam pačiam bhaktai šoka, švenčia, diskutuoja, o jis besivoliodamas surenka jų dulkes. Tokia jo pradžia į Krišnos sąmonę. Juk tik laiko klausimas, kada jis prisirinkęs praktikuojančiųjų batų dulkių išsiblaivys ir supras ką jis daro, kas čia per daiktas ta šventykla ir ką čia atėję žmonės veikia.
Šiandien tas žmogus – vargšų vargšas, nors net ir būdamas tokios būsenos jis kalba blaiviai, atvirai, tiesiai. Toks mūsų šitas pasaulis, kartais visai šalia prasilenkia transcendencija ir didžiausias neišmanymas. Iliuzija, neišmanymas tokie stiprūs ir gilūs, kad tas žmogus jų paveiktas yra toks vargšas. Pasimelsiu už tą žmogų ir paprašysiu Šrilos Prabhupados malonės tai sielai.
Bet net ir toks žmogus mum, praktikuojantiem yra pavyzdys kuo galim tapt be dvasinės praktikos veikiami šiuolaikinės laisvos miesto aplinkos ir klajojančio proto. Viskas laikina, aleliuja! Viskas, ką čia turim padaryt, tai kuo greičiau susivokt, kas aplinkui vyksta, kas esam ir pradėt užsiimt dvasine praktika, saviugda, savišvieta. Čia mes tokioj vietoj esam, kad negalim stovėt, reikia judėt. Nemirsim tokiais, kokiais gimėm. Keisimės. Bet mums duotas šis gyvenimas tobulėjimui, o ne degradavimui. Tobulėti – tai suprasti dalykų esmę ir pasirinkti sąmonės tobulėjimo kryptį ir jos ryžtingai laikytis.