Gyvenimas

Šiandien, tokią šaltą dieną, draugas pranešė, kad prieš kelias dienas kūną paliko vienas žmogus. Šiek tiek pažinojau tą žmogų. Tai Povilas. Tai pirmasis iš mano pažįstamų rato, praktikavęs jogą, iškeliavęs žmogus. Susipažinom prieš kokius penkerius metus, vis užmatydavau jį vienam kitam bhakti jogų susibūrime. Vėliau susibendravom. Jis renginiuose mušdavo būgną, arba mridangą. Išvaizda priminė Lotynų […]

„Paprastų lietuvių palikimas“ tėra viena iš 60 Vydūno knygų! Apie ką gi mąsto, rašo ir gyvena Vydūnas šitoj knygoj? Pirmu sakiniu autorius pasako, apie ką šita knyga. Ji apie tai, „kaip menkai mes pažįstame žmones“. Ir toliau dalinasi savo įžvalgomis, išvadomis: šių laikų žmogus nelinkęs suvokti žmonijos ir mūsų būties pagrindo, tik juslėmis suvokia save,

Vakar trumpai parašiau apie tai, kokį bendrą įspūdį paliko Daugpilis. Ten tik pora dienų praleidom, tai juk per tiek laiko nei viską matėm, nei girdėjom. Užkrito dar vienas įvykis. Taigi, buvo gana šilta diena, nusimynėm iki netoli centro esančio ežerėlio. Sėdim sau, ir prieina toks vyras. Nelabai rišliai lietuviškai paklausė: „Jūs turbūt iš Lietuvos, ar

Šiek tiek įžvalgų apie nematomus žmones. Ne, ne burtininkai jie, ne iliuzionistai ar jogai mistikai. Dažnai tai paprasti paprastą darbą dirbantys žmonės. Kai kurie jų užsiima dvasine praktika. Čia visai neseniai palikinėju Vilniaus šventyklą, jau pėdinsiu link traukinių stoties ir už keliolikos metrų artėju prie žmogeliuko, kuris sustojęs nuo manęs per 10 metrų ir įdėmiai

Šiandien vėl įkvėpiau tylos, ramybės, pamąstymų. Sėdau ant dviračio ir myniau sau užmiestin – į miškus ir laukus, kur ramybė, čiulba paukščiai, teka upeliai. Ten nėra mašinų, žmonių, triukšmo. Miškas aidi nuo paukščių, o žemai po medžiais matau didelius ir mažus sampilus. Rašo, kad čia Liūlinės pilkapynas, kur deginti žmonių kūnai buvo kavojami jau nuo

Ką tik buvo paminėtas pavasario lygiadienis, turim daug vis labiau šildančios saulės, dienos ilgėja. Pradeda jaustis, kad ne už kalnų ir pavasarinė aistros energija, varomoji gyvų būtybių jėga. Nors gyvenu gana triukšmingoj vietoj, prie gatvės, bet būdamas lauke išgirdau paukščių klegesį. Pakėlęs dangun akis, užmačiau du didžiulius paukščių trikampius, skrendančius vienas paskui kitą. Pirmasis buvo

Šiandien jau kovo antroji pusė, praėjo šiek tiek laiko nuo paskutinio daryto įrašo. Įvyko per šį laiką kai kurių dalykų, kuriais pasidalinau kituose įrašuose. O šiandien pasidalinsiu trumpa įžvalgėle apie tai, ar tarnystė visada džiaugsminga. Sakydamas „tarnystė“ turiu omeny ne maistelio padavimą kačiukui ar šuniuko kasrytinį pavedžiojimą. Nors tai irgi tarnystė pagal atitinkamą sąmonės lygį.

Šįkart kiek praskleisiu kaip žmogus sugeba sukurt ryšį ne tik su ta pačia gyvybės forma. Prieš kelias dienas vos tik man parvykus mama pasiguodė, kad kažkur prapuolė vienas katinas. O jų čia troboj nei daug, nei mažai – cieli penki ir dar du būdiniai šuniukai, nu tai toks mini zoo. Tai ji taip susirūpinusiai vis

Papasakosiu vieną neseniai nutikusį įdomų nutikimą prie Vilniaus šventyklos. Aš ten sau ramiai šlavinėjuos kiemą, saulė virš galvos, gera nuotaika. Ir nei iš šio, nei iš to atsirado tam kieme dėdulė, toks stambokas ir apkvaitęs. Toks apkvaitęs, kad jis ten ritinėjas po tą šventyklos kiemą. Kas gi čia dabar, galvoju! Bet tokia įdomia maniera jis

Kartą pajūry, Klaipėdoj buvo ūkanotas pajūrio rytas. Ramu, tuščia, gera. Kažkur tolumoj baubia laivai, tolius dengia rūkas. Nors akin durk! Rytmetinė mankštelė ir lengvas pasibėgiojimas pakrante iki šiaurinio molo. Žiūrint priekin vaizdas toks, tarsi į baltas lubas ar sieną spoksotum – liejas akyse. Kažkaip netyčia įsispoksojau tiesiai priešais save ir gi žiūriu kas čia dabar!