Kelionės

Šešiolikta kelionės diena Nubundu su mintimi, kad tai paskutinė kelionės diena. Po kelionės niekas neskuba anksti keltis, kaip ir kasdien, tiesą sakant. Anksti ryte, dar tamsiai nubudęs, girdžiu, kaip kažkur netoli viešbučio esančioje šventykloje vyksta rytinė programa – Dievo garbinimas ir šlovinimas. Bet po tų ilgų kelionių ir karščių trūksta jėgų atsikelti ir nueiti į […]

Penkiolikta kelionės diena Šiandien mūsų laukia Vrindavanas. Rytiniai išsikėlimai, išsipusryčiavimai, išsikrapštymai ir sukam čia pat į gatvę pasigaut motorinę rikšą. Nedidelė ji mašiniukė, bet telpam visi aštuoni. Čia dar nieko, nes teko matyti gal kokių dvylika susibrukusių, dar ir su čiumodanais ant stogo. Įdomiai ir juokingai atrodo. Tai ir pajudame. Kraštovaizdis lygus, tarsi pajūrio. Vietomis

Keturiolikta kelionės diena Grįžę nuo Himalajų keletą dienų pasibuvome Rišikeše. Pora rytų darėme trumpus jogos užsiėmimus, pasivaikščiodavome čia ar ten palei vieną Gangos krantą. Buvome kartą su motorine valtim nusikėlę į kitą krantą. Ten, kaip ir visame Rišikeše, daug prekybos ir kavinių, iš kurių vienoje užsisakėme labai skanaus maisto. Čia labiau nustebtum, jei nebūtų skanu.

Dešimta kelionės diena Jau dešimtas kelionės rytas. Sugulėm taip vėlai, o keliamės taip anksti, kaip toj dainoj: „Vėlai gulcis, anksti kelcis, plonai verpčie, tankiai auscie“. Apie 6 val. ryto kažkas stipriai baladoja duris. Kambariokas nueina pažiūrėti, kas čia darosi. Girdžiu, kaip kalba kažką, ir tas beldėjas ima atsiprašinėti, kad ne ten papuolė ar panašiai. Po

Devinta kelionės diena Ankstokai susikeliam ir lekiam į Badrinathą. Jis yra prie Alakanandos upės, kuri sąlyginai laikoma Gangos upės pradžia. Pilna mašinų ir žmonių. Tai vienas svarbiausių Indijos piligrimystės centrų. Čia lankoma Viešpaties Višnu šventykla. Vietovė siejama su „Bhagavata puranoje“ ir „Mahabharatoje“ minima Badario, arba Badarikašramo vietove, kur, pasak legendų, Višnu, priėmęs dvynišką Nara–Narajanos pavidalą,

Aštunta kelionės diena Jau esu kelionės viduryje, nes dar po aštuonių dienų turėsiu iškeliauti namo. Nors kas tie namai ir kur jie, dar neatsakiau sau. Vėl ilgas riedėjimas ir dardėjimas – iš viso apie dešimt valandų. Dūmoju sau, kur Lietuvoje per tiek laiko nuvažiuotum. Matyt, nuo Varėnos iki Šventosios ir atgal. Šiandien važiavome padebesiais, vėliau

Septinta kelionės diena Nei sapnavau, nei svajojau, kad atsidursiu taip toli nuo Lietuvos, sėdėsiu prie upės esančio pakelės viešbutėlio kambaryje ant apverstos šiukšlių dėžės (nes paprasčiausiai daugiau nėra ant ko) ir pasižymėsiu, kas įdomaus šiandien nutiko. Čia net televizorius yra – ir dar su nenuplėšta gamintojo palikta plėvele; nuo lovos ji irgi nenuplėšta. Vonios kambaryje

Šešta kelionės diena Pirmą kartą kelionės metu kambarėlyje miegojome trise. Šiek tiek diskomforto, askezės – dėl tabako dūmų, šaltoko oro, dingusios elektros. Ryte iškišau galvą į balkoną ir pamačiau, kad viena iš viršukalnių skęsta debesyje, bet kiek toliau jau šviečia saulė, todėl, greičiausiai, nusimato vėl saulėta diena. Šiek tiek meditacijos balkonėlyje virš pagrindinės kaimo gatvelės.

Penkta kelionės diena Po kažkokio sapno nubudau, kiek pagulėjau ir iškart – į dušą. Viešbutukas asketiškas, tenka praustis po drungnu vandeniu gana asketiškame duše, bet su prabangiu vaizdu į Himalajus. Saulė gerokai jau šildo ir, išėjęs į balkoną, pamatau, kad kalnų viršūnės jau snieguotos. Ženklas, kad ateina žiema. Tos viršūnės taip gražiai atrodo! Rodos, Pats

Ketvirta kelionės diena Visa septynių žmonių grupelė anksti susikeliame ir, nei pusryčiavę, nei ką, leidžiamės į žygį. Kilometrais jis nebus labai ilgas – apie 15 km, bet iš jų maždaug 7 km sudarys vienas kopimas į kalną. Dar prie viešbučio lauke pasikalbu su viena moterimi. Sako, iš Kalkutos čia atsibeldusi. Ji su vyru iki čia