Šitas nebylus dienoraštis – tai tyli išpažintis sau pačiam, einančiam tarp žmonių, medžių, ežerų, ant sunkios žemės ir po aukštu dangum su paukščiais. Kas žino kada čia pradėjau klajot ir kiek dar teks, kur jau buvau, o kur dar būsiu. Anądien su draugu važiavom iš Vilniaus link Druskininkų, kalbėjomės šį bei tą, šalta ledinė tamsa aplink, jau už miesto auros palenkiu galvą šonan, viršun ir žiūriu į žvaigždes, tokias tolimas ir šviesias, paslaptingas ir viliojančias. Atrodo, ne mašinoj esu, bet ore pakibau ir laikas sustojo tuo pačiu. „Tai kur judu“, – galvoju, – ir ar išvis kur judu, ar čia ne iliuzija, kad kažkur judu, nes kelio linijos kaip pašėlusios lekia, o viršun nieks nesikeičia. Atsidūstu ir toliau kalbam.
Vienas žmogus, kai mindžiojom kartą Kauno Nemuno pakrantę, man pasakė, kad mums patinka keliaut dėl to, kad mes, kaip siela, keliaujam… iš kūno kūnan. Ar kam nepatinka keliaut? Pakelkit ranką! Ar kas nė karto nekeliavęs? Pakelkit ranką! Keliaudami renkam įspūdžius, patirtis, draugus. Kokia kelionė, jei po jos pargrįžę nepasipasakojam draugui, broliui, mamai, neparodom nuotraukų. Kokia kelionė įdomiausia? Ta, kurios ilgai ne tik nepamiršti, bet ir prisimeni. Įsimintiniausia – sunkiausia kelionė. Šauniausios pergalės būva po sunkiausių kovų, laisvė brangiausia, kai jau buvai ją praradęs. Kažkas pasakė, kad kuo keliaujant purvinesnis kūnas, tuo švaresnė siela. Matyt, ilgai ir toli keliavo taip sakęs žmogus. Ar kelionė – sielos prausimas, jos valymas, šluostymas, blizginimas? Kokia tai kelionė? Kur ji veda? Autobusu keliaut ar pėsčiomis, traukiniu? Ne, ne traukiniu ir ne dviračiu – vidum, širdim. Tai viduj ar širdy keliauju? Tai gal mano vidus ar širdis keliauja? Kadangi esu labai šviesios, bet trumpos atminties, tai nepamenu kas pasakė, kad vyrui, tam, kad jis nukeliautų 30 centimetų atstumą nuo smegenų iki širdies, jam reikia nupėdint tūkstančius kilomentrų. Sakyčiau, taikloka mintis. Dar pridurčiau, kad pradžioje smegenys, arba intelektas keliauja savo keliu, o širdis – savo. Bet vėliau būna kad jie praklojoja toli ir ilgai, bet atsitiktinai ar ne, jie susitinka bhakti jogos kely. Kadangi daug dalykų nesuprantam, taip nutinka, kad dėl kažkokių priežasčių atsduriam ten ir tada, kur ir kada atsiduriam. Kartais tik po kurio laiko kažką suprantam. Iki bhakti jogos kelio buvo žygiai ir kelionės per apmąstymus, filosofijas, dažnai kvailas, juokingas patirtis. Šitam dienorašty pasidalinsiu asmeninėm bhakti jogos patirtim, kaip ji keičia smegenis ir širdį, kodėl jie bent jau šitam gyvenime virš trisdešimt metų praklajoję kas sau toliau nusprendė keliaut kartu. Smagiausia – dalintis, o dalinamės tuo, ką turim. Taip gaunam džiaugsmo ir laimės, kurių taip norim ir siekiam. Juk nė vienas čia iš mūsų nenori nesidžaugt ir nebūt laimingas kad ir kas bebūtumėm, kad ir kur begyventumėm, ką beveiktumėm, kokia mūsų lytis, amžius ir dar daug kitų mus skiriančių dalykų. Galbūt šitos patirtys, kuriom pasidalinsiu jums iškels klausimų, prisiminimų, emocijų, gal jum tai bus deja-va. Pasidalinsiu su jumis, ką keliaudamas randu ten, už kasdienybės, už pilkos dienos, kitam krante.