Šie įrašai, tai keliautojo pasidalinimai žiniomis ir patirtimis. Kas žino, kada čia pradėjau klajoti ir kiek dar teks: kur jau buvau, o kur dar būsiu. Anądien su draugu važiavome iš Vilniaus link Druskininkų, kalbėjomės šį bei tą. Aplink – šalta, tamsu. Jau už miesto auros palenkiu galvą šonan, paskui viršun ir žiūriu į žvaigždes – tokias tolimas ir šviesias, paslaptingas ir viliojančias. Atrodo, ne mašinoje esu, bet ore pakibau, ir laikas sustojo tuo pačiu.
„Tai kur judu?“ – galvoju. – „Ir ar išvis kur judu? Ar ne iliuzija, kad kažkur judu, jei kelio linijos kaip pašėlusios lekia, o danguje debesys lyg prisegti?“ Atsidūstu ir toliau kalbamės.
Vienas žmogus, kai mindžiojome kartą Kauno Nemuno pakrantę, man pasakė, kad mums patinka keliauti dėl to, jog mes, kaip siela, keliaujame… iš kūno į kūną. Ar kam nepatinka keliauti? Pakelkite ranką! Ar yra kas nė karto nekeliavęs? Pakelkite ranką!
Keliaudami renkam įspūdžius, patirtis, draugus. Kokia kelionė, jei po jos grįžę nepasipasakojame draugui, broliui, mamai, neparodome nuotraukų?
Kokia kelionė įdomiausia? Ta, kurios ilgai ne tik nepamiršti, bet ir vis prisimeni. Įsimintiniausia – sunkiausia kelionė. Šauniausios pergalės būna po sunkiausių kovų, laisvė brangiausia tada, kai jau buvai ją praradęs.
Kažkas pasakė, kad kuo keliaujant purvinesnis kūnas, tuo švaresnė siela. Matyt, ilgai ir toli keliavo taip sakęs žmogus. Ar kelionė – sielos prausimas, jos valymas, šluostymas, blizginimas? Kokia tai kelionė? Kur ji veda?
Autobusu keliauti ar pėsčiomis? Traukiniu? Ne, ne traukiniu ir ne dviračiu – vidumi, širdimi.
Tai viduje ar širdyje keliauju? Tai gal mano vidus ar širdis keliauja?
Kadangi esu labai šviesios, bet trumpos atminties, tai nepamenu, kas pasakė, kad vyrui, tam, kad jis nukeliautų 30 centimetrų atstumą nuo smegenų iki širdies, reikia nupėdinti tūkstančius kilometrų. Sakyčiau, taikli mintis. Dar pridurčiau, kad pradžioje intelektas keliauja savo keliu, o širdis – savo.
Bet vėliau būna taip, kad jie praklajoja toli ir ilgai, o tada – atsitiktinai ar ne – susitinka bhakti jogos kelyje. Kadangi daug dalykų nesuprantame, taip nutinka, kad dėl kažkokių priežasčių atsiduriame ten ir tada, kada atsiduriame. Kartais tik po kurio laiko kažką suprantame.
Iki bhakti jogos kelio buvo žygiai ir kelionės per apmąstymus, filosofijas, dažnai – kvailas, juokingas patirtis. Čia pasidalinsiu asmeninėmis bhakti jogos patirtimis: kaip ji keičia smegenis ir širdį, kodėl jos – daugiau kaip trisdešimt metų praklajojusios kas sau – šiame gyvenime nusprendė keliauti kartu.
Smagiausia – dalintis, o dalijamės tuo, ką turime. Taip gauname džiaugsmo ir laimės, kurių taip norime ir daugiau mažiau sąmoningai ar ne siekiame. Juk nė vienas iš mūsų nenori nesidžiaugti ar nebūti laimingas – kad ir kas būtume, kur begyventume, ką beveiktume, kokia mūsų lytis, amžius ar kiti mus skiriantys dalykai.
Galbūt šios patirtys, kuriomis pasidalinsiu, jums iškels klausimų, prisiminimų, emocijų; gal kai kam tai bus déjà‑vu.
Pasidalinsiu su jumis tuo, ką keliaudamas randu ten – už kasdienybės, už pilkos dienos, kitame krante.