Ką tik perskaičiau šią rašytojos, astrologės, astroterapautės ir astrologijos mokytojos Simonos Banės knygą. Tai tikra vieno žmogaus, Džagadanandos, istorija, kurią užrašė Simona. Tas žmogus gimęs ir užaugęs Amerikoj, jis susitiko Simoną, o gal ji jį ir taip gimė ši knyga. Taigi apie ką ji?
Knyga apie patirtis. Apie santykių patirtis. Kaip per santykius, per juos ateinančias pamokas renkam gyvenimo patirtį. Knygos herojus sėkmingas finansuose, bet ne santykiuose. Kaip sakė garsus rusų psichologas Olegas Gadeckis, sėkmė laimės sąskaita. Retai kada žmonės būna ir sėkmingi, ir laimingi. Džagadananda sukaupė daug materialaus turto, apturėjo net kelias žmonas, vaikų ir pasidalino savo patirtim, kuri labai vertinga, beje. Gali pasirodyt, kad lengviausia, o iš tikrųjų tai sunkiausia mokintis iš savo klaidų, bet kai kurie visgi pasimoko ir svetimų.
Iš pradžių Džonas, toks jo pasaulietinis vardas, dalinasi vaikystės prisiminimais apie savo senelį, kaip jis su juo užaugo, ką išmoko. Senelis buvo ūkininkas, dienomis augino kukurūzus „kaskart atsisukęs į Saulę, o vakarais jis tai darė prie lango, žiūrėdamas į Mėnulį”. Senelio gyvas pavyzdys, o ne tušti žodžiai įkrito anūkui širdin. Kai užpuolikai nužudė jo mamą, vaikinas nusprendė studijuot teisę ir atkeršyti niekadėjams.
Vyrą „visada domino tema, kodėl vienos moterys sugeba kurti, motyvuoti, džiaugtis ir tiesiog būti šalia su savo mėgstamais pomėgiais, o kitos bėga, lekia, skuba, aria ir tarsi neturi prigimtinio moteriškumo”. Jis išskiria tris moterų tipus: skruzdėlę, arba darbininkę, drugelį, arba sugebančią kardinaliai pasikeist ir „juodąją našlę”, arba tą, kurios vyrai žudosi ar suglemba tokios moters rankose. Toliau Džagadananda pasakoja apie savo moteris, žmonas, kas jam labiausiai jose patiko ir kas ilgainiai sukėlė nepakeliamų kančių. Po paskutinių skyrybų vyras leidosi į sielos kelionę Indijoje.
Po pasidalinimo asmenine patirtim mūsų santykių mokytojas dalinasi meilės sampratos suvokimu, kalba apie ieškojimus. Sako, kad „Ieškantis savęs iš tikrųjų yra ieškantis Dievo“. Dar įdomiai pakalba apie meilę ir čakras, koks tarp jų ryšys. Pamini, kad dabar žmonės daugiausiai susiriša per antrą čakrą, t. y. per saugumą: saugumo jausmas, geismas, finansinis saugumas, kitaip sakant, susirišama per jusles. Žemiau lieka tik elementarus geismas, pirmoji čakra. Tai tiesiog geismo tenkinimas, ką dažniausiai daro beždžionės ir balandžiai. Pirmosios santykiauja su bet kuria beždžione, o anie – net iki 18 kartų per parą. Aukščiausi santykiai būna rišantis per šeštą, Saturno ir Jupiterio, septintą čakras. Tai žinios ir dievocentriškas gyvenimas.
Toliau labai įdomiai pabrėžiami vyro ir moters meilės vienas kitam skirtumai. Kodėl, kaip ir už ką vyras myli moterį ir atvirkščiai. Pereinama prie lyčių susikeitimo temos, kur kalbama apie tai, kokie dabar silpni vyrai ir kokios stiprios moterys, kodėl taip nutiko ir kas laukiau ateity. Jau ne kartą teko klausytis berniukų popinimo temos, čia ji irgi paliesta. Berniukus daboja mamoms, lopšely, daržely dirba auklytės, dauguma pedagogų irgi moterys. Tai kada, kaip ir kur tam berniukui mokintis būt vyru? Vedinėj visuomenėj berniukus atiduodavo į gurukulą, kur juos ugdė mokytojas. Dar visai neseniai ir toj pačioj mūsų Maironio apgiedotoj ir apverktoj Lietuvoj buvo atskiros mergaičių ir berniukų mokyklos. Reik manyt, kad berniukų mokykloj pedagogai, bent jau dauguma jų buvo vyrai. Tas pats ir su mergaičių mokyklom. Bet arba iš neišmanymo, arba tikslingai klasės buvo padarytos mišrios. Šiai dienai turim, ką turim. O „ …dar tiktai, dar pamažu dar toliau dar bus gražu dar, tiktai dar…”.
Kita skaudi tema yra pavydas priešingai lyčiai. Tą rodo kiek natūraliai, kiek dirbtinai propaguojamas feminizmas ir kiti panašūs reiškiniai.
Antra knygos tema skiriama vyriškai seksualinei enegijai ir jos reikšmei. Čia nemažai kalbama apie tai, kas yra vyriška energija, iš kur ji atsiranda. Labai gera tema.
Trečioj temoj Džagadananda tokia pačia apimtim aptaria moters energijos subtilumus. Jau priešpaskutiniam, ketvirtam skyriuj, Simonos pašnekovas dėsto, kaip išsaugot, puoselėt ir veltui nešvaistyt energijos. Iš tikrųjų viskas visur ir visada pastatyta ant energijų. Lytis yra energija, santykiai yra energijų mainai. Planetos, asmenybės, Dievas! Viskas, visi ir visur yra energija!
Knyga baigiama ateities pranašystėm. Autorius pranašauja, kad žiniasklaida ir toliau dirbs savo juodus darbelius, kitaip sakant, bus įrankis blogų žmonių rankose. Ir toliau bus daroma viskas, kad žmones išlaikyt neišmanyme, nes dorybingo ar juolab dievocentrinį gyvenimą gyvenančio žmogaus nepastumsi. Dar daug jis čia sumini tų pranašysčių, iš kurių paminėsiu tik kelias: bus daug netikrų mokytojų, žmonių valdymas per subtilias technologijas, egocentriškumo skatinimas, vis sunkiau prieinamos Vedinės žinios, žmonės bus alinami psichologinių problemų ir baimių, todėl reiks vis daugiau su tuo dirbančių žmonių.
Šita knyga nėra postulatas, dogma, tai tik vieno iš Amerikos Indijon atsikėlusio žmogaus patirtys. Ar jos kažko vertos? Pamąstykim. Koks mano gyvenimas? Ar turiu santykius, kokios jie kokybės? Ar turiu energijos, saugau ją, naudoju ją aplinkai puoselėt, taikai, gėriui? Ar išvis turiu laiko sustabdyt nežinia kur lyg nutrūkusia galva nežinion lekiantį arklį ir paklaust savęs: Ką veikiu? Ar aš laimingas? Kur einu?
Istorija užrašyta 2020 metais ir po dvejų metų išleista ši 184 puslapių knyga. Gero skaitymo!