Įrašas apie rašytojos, astrologės, astroterapeutės ir astrologijos mokytojos Simonos Banės knygą. Istorija užrašyta 2020 metais, o po dvejų metų išleista ši 184 puslapių knyga.
Tai tikra vieno žmogaus – Džagadanandos – istorija, kurią užrašė Simona. Tas žmogus gimęs ir užaugęs Amerikoje, jis susitiko Simoną, o gal ji jį, ir taip gimė ši knyga. Taigi, apie ką ji?
Knyga apie patirtis. Apie santykių patirtis. Apie tai, kaip per santykius ir per juose ateinančias pamokas renkamės gyvenimo patirtį. Knygos herojus sėkmingas finansuose, bet ne santykiuose. Kaip sakė garsus rusų psichologas Olegas Gadeckis – tai sėkmė laimės sąskaita. Retai kada žmonės būna ir sėkmingi, ir laimingi. Džagadananda sukaupė daug materialaus turto, turėjo net kelias žmonas, vaikų, ir pasidalino savo patirtimi, kuri, beje, labai vertinga. Gali pasirodyti, kad lengviausia mokytis iš savo klaidų, o iš tikrųjų – sunkiausia. Bet kai kurie visgi pasimoko ir iš svetimų.
Iš pradžių Džonas – toks jo pasaulietinis vardas – dalijasi vaikystės prisiminimais apie savo senelį, su kuriuo užaugo ir iš kurio daug išmoko. Senelis buvo ūkininkas: dienomis augino kukurūzus „kaskart atsisukęs į Saulę“, o vakarais tai darydavo prie lango, žiūrėdamas į Mėnulį. Senelio gyvas pavyzdys, o ne tušti žodžiai, įkrito anūkui į širdį. Kai užpuolikai nužudė jo mamą, vaikinas nusprendė studijuoti teisę ir atkeršyti niekadėjams.
Vyrą „visada domino tema, kodėl vienos moterys sugeba kurti, motyvuoti, džiaugtis ir tiesiog būti šalia su savo mėgstamais pomėgiais, o kitos bėga, lekia, skuba, aria ir tarsi neturi prigimtinio moteriškumo“. Jis išskiria tris moterų tipus: skruzdėlę, arba darbininkę; drugelį, arba gebančią kardinaliai keistis; ir „juodąją našlę“, t. y. tą, kurios vyrai žudosi ar suglemba jos rankose. Toliau Džagadananda pasakoja apie savo moteris, žmonas, kas jam jose labiausiai patiko ir kas ilgainiui sukeldavo nepakeliamų kančių. Po paskutinių skyrybų vyras leidosi į sielos kelionę Indijoje.
Po pasidalijimo asmenine patirtimi mūsų santykių mokytojas kalba apie meilės sampratą, ieškojimus. Jis sako: „ieškantis savęs iš tikrųjų yra ieškantis Dievo“. Dar labai įdomiai kalba apie meilę ir čakras – jų tarpusavio ryšį. Pamini, kad dabar žmonės dažniausiai susiriša per antrąją čakrą, t. y. per saugumą: saugumo jausmą, geismą, finansinį stabilumą. Kitaip sakant – per jusles. Žemiau lieka tik elementarus geismas – pirmoji čakra. Tai tiesiog geismo tenkinimas, ką daro beždžionės ar balandžiai. Pirmosios santykiauja su bet kuria beždžione, o pastarieji – net iki 18 kartų per parą. Aukščiausi santykiai būna susiję per šeštąją, Saturno ir Jupiterio, bei septintąją čakras – tai žinios ir dievocentriškas gyvenimas.
Toliau labai įdomiai pabrėžiami vyro ir moters meilės skirtumai: kodėl, kaip ir už ką vyras myli moterį, ir atvirkščiai. Pereinama prie lyčių susikeitimo temos – kodėl šiandien tokie silpni vyrai ir tokios stiprios moterys, kodėl taip nutiko ir ko laukt ateityje. Ne kartą teko girdėti berniukų „popinimo“ temą – čia ji irgi paliesta. Berniukus prižiūri mamos, lopšeliuose ir darželiuose dirba auklytės, dauguma pedagogų – moterys. Tai kada, kaip ir kur tam berniukui mokytis būti vyru? Vedų visuomenėje berniukus atiduodavo į gurukulą (mokyklą), kur juos ugdydavo mokytojas. Dar visai neseniai ir mūsų Maironio apdainuotoje Lietuvoje buvo atskiros mergaičių ir berniukų mokyklos. Manytina, kad berniukų mokyklose dauguma pedagogų buvo vyrai, o mergaičių – moterys. Tačiau, arba iš neišmanymo, arba tikslingai, klasės buvo padarytos mišrios. Šiandien turime, ką turime. O „…dar tiktai, dar pamažu, dar toliau, dar bus gražu dar, tiktai dar…“.
Kita skaudi tema – pavydas priešingai lyčiai. Tai rodo ir natūraliai, ir dirbtinai propaguojamas feminizmas bei panašūs reiškiniai.
Antra knygos tema skiriama vyriškai seksualinei energijai ir jos reikšmei. Čia plačiai kalbama apie tai, kas yra vyriška energija ir iš kur ji atsiranda. Labai gera tema.
Trečioji tema – moters energijos subtilumai. Priešpaskutiniame, ketvirtajame skyriuje Simonos pašnekovas dėsto, kaip išsaugoti, puoselėti ir veltui nešvaistyti energijos. Iš tikrųjų viskas visur ir visada pastatyta ant energijų. Lytis yra energija, santykiai – energijų mainai. Planetos, asmenybės, Dievas! Viskas, visi ir visur – energija.
Knyga baigiama ateities pranašystėmis. Autorius pranašauja, kad žiniasklaida ir toliau dirbs savo juodus darbelius – bus įrankis nedraugiškų žmonių rankose. Ir toliau bus daroma viskas, kad žmones išlaikytų neišmanyme, nes dorybingo, o juolab dievocentriškai gyvenančio žmogaus nepastumsi. Jis pamini ir daugiau pranašysčių: bus daug netikrų mokytojų, žmonių valdymas per subtilias technologijas, egocentriškumo skatinimas, vis sunkiau prieinamos vedinės žinios, žmonės bus alinami psichologinių problemų ir baimių, todėl reikės vis daugiau su tuo dirbančių žmonių.
Ši knyga nėra postulatas ar dogma – tai tik vieno iš Amerikos į Indiją atsikėlusio žmogaus patirtys. Ar jos kažko vertos? Pamąstykime. Koks mano gyvenimas? Ar turiu santykius? Kokios jie kokybės? Ar turiu energijos? Ar ją saugau, naudoju aplinkai puoselėti, taikai, gėriui? Ar apskritai turiu laiko sustabdyti nežinia kur, lyg nutrūkusia galva, į nebūtį lekiantį arklį ir paklausti savęs: ką veikiu? Ar aš laimingas? Kur einu?