Prieš kelias dienas teko keliauti greitkeliu nuo Kryžkalnio iki Vilniaus. Visada sėdu dešinėje mašinos pusėje, nes kairėje pusėje lekiančios mašinos vargina, ypač naktį. Tai jau lekiame su vėjeliu link Vilniaus, beveik pilnas autobusas keliautojų, saulutė šviečia, šilta. Kelyje kaip niekad daug mašinų, pamenu, kiek jų būdavo mažai prieš 10 ar juolab prieš 20 metų. Ir visi kažkur skuba, kai kurie viršija greitį, jaučiuosi tarsi lenktynių trasoje. Kitoje pusėje, žiūriu, tas pats. Važiuoju ir seku, ką pravažiuojame: miškai, laukai, kartais pelkės. Mes čia autostradoje vos ne skrendame, o čia prie pat gamta, paukščiai, vabaliukai, žvėriukai. Jie tai aiškiai gyvena savo ritmu, nes anksti keliasi, ieško maisto, augina jauniklius, prisiima kažkokias pareigas, atsakomybes, vėliau rudenį kai kurie migruoja į tolimus kraštus. Jau taip bendrai paėmus, tie paukšteliai ir žvėreliai neišmanyme gyvena. O ką reiškia neišmanyme? Bendra prasme tai, kad jų gyvenime nėra Dievo. O kokiu mes ritmu gyvename skrisdami šia autostrada – ateities, aistros, vartojimo? Kur mes lekiame, kur skrendame? Ką perkame? Ką dirbame? Kaip poilsiaujame? Ką valgome? Užtenka pabūti pusdienį gamtoje ir supranti, koks čia ratas užsuktas. Nuo gamtos nutolome ir tuo pačiu nuo savęs, nuo Dievo. O gamtoje ramybė, harmonija, tyla, pilnatvė, švara, energija. Tai viskas, ko mums reikia ir kas mums duota Dievo.
Žmogus kuria, nes Dievas kuria, nes Jis jį sukūrė. Priklausomai nuo proto būsenos – jis kuria neišmanyme, aistroje, dorybėje ar transcendencijoje. Pirmuoju atveju bus kuriama netvarka, chaosas, tamsa, nešvara, padrikumas, nesistematiškumas, anarchija. Aistroje bus daug projektų, pinigų, planų ir panašiai. Dorybėje bus kuriama taika, harmonija, sąmoningumas. Ir galiausiai transcendencijoje ieškomas, kuriamas, atstatomas ryšys su Dievu.
O kas dabar vyrauja aplinkoje? Beveik pusmetį pagyvenus atokioje jogų bendruomenėje ir grįžus namo, nesunku pastebėti, kad aplinka labai judri. Džiaugiuosi, kad šiandien turiu galimybę pasirinkti buvimą gamtoje, daugiau laiko skirti dvasinei praktikai, būti tyloje, ramybėje.