Visai neseniai, prieš mėnesį apturėjau įdomų patyrimą. Tuo metu dar buvau Norvegijos šiaurėje, už šiaurės speigračio, Budės mieste. Sugalvojom su draugu nusigaut į vietą, esančią už maždaug 20 km į šiaurės vakarus nuo Budės. Ten, pajūry, yra toks Valvikos miestelis, šalia kurio stūkso penkių kalvų grandinė, kurių žemiausia 712 m aukščio (Mjeldetiden), o aukščiausia 780 m (Mjeldefjellet). Dviračių neturim, pėstute per toli, o ir laiko nežtektų iki vietos nusikabarot ir parsibelst atgal, tai kas belieka. Tranzuot. Sustoja gal kokia dešimta stabdoma mašina, dvi linksmos moterėlės sutinka mus pavežėt iki norimos vietos. Tai po keliolikos minučių vingiavimo fiordų keliu atsiduriam kelių trobų Mjelde gyvenvietėj. Išlipę ir padėkoję pavežėtojom pasižiūrim, kad jau esam apie 100 metrų aukšty, tai ko, manom, leistis žemyn į paplūdimy, jei jau nuo čia galim pradėt kopimą. Esam arčiausiai žemiausios kalvos. Pirmąkart esu prie tokios aukštos kalvos, esančios prie vandens. Sunku suvokt jos aukštį. Tik tiek galėčiau pasakyt. Gal keli šimtai metų, pasakyčiau, jei nežinočiau tikrojo jos aukščio. Bet buvęs prie mūsų televizijos bokšto ir skridęs oro balionu tai dar ir tie keli šimtai metrų per daug, tai gal koks pora šimtų, tiek duočiau. Tai ką, pradedam kopt! Takelis vos matomai pramintas, tai pagal tiek, kiek jis numindžiotas, galiu spręst, kad kopiančių čia ne tūkstančiais, bet ir ne vienetais. Žinodamas Vilniaus televizijos bokšto lėkštės ir bendrą aukštį paprašau draugų vis žvilgtert į aukščio matuoklį, kad pasijustumėm tarsi būtumėm tv bokšte. Tai va.
Pradžioj tas kopimas toks turistinis, lengvas pasivaikščiojimas, bet jau gana greitai takelis statėja, daugėja birios skaldos, žemai likę namai, keliai mažėja. Tik kopdamas pradedu suprast, kokia tai milžiniška kalva. Dar tik 500 metrų aukštis, o jau vaizas kaip iš lėktuvo. Iš apačios visai kitaip ir mačiau, ir suvokiau. Palipam dar pora šimtų metrų ir voila! Mes jau viršūnėj, 712 metrų absoliučiam aukšty. Vaizdas gniaužia kvapą, šiek tiek yra baimės. Daugiausia jos dėl to, kaip reiks saugiai nulipt, nes paskutinį šimtą metrų lipom praktiškai keturiom byrančia skalda. Žinau, kad daugiausia nelaimių alpinizme nutinka ne kopiant, bet leidžiantis. Todėl, kad žmonės būna jau kiek pavargę, kiek atsipalaidavę ir gal labiausiai dėl to, kad leidžiantis pėda pastatoma nelabai tvirtai, jį slysta. Apskritai toks jausmas, kad tave kažkas iš nugaros stumia žemyn, nori tave nuo to kalno nurident. Tolumoj matom visas šios fiordo dalies viršūnes. Vaizdas super! Džiaugiuos, kad čia atsikabarojom.
Iš tikrųjų kopimą galima būtų palygint su sąmonės plėtimusi. Kai esam žemai, t. y. kai neturim žinių, pasaulį suvokiam labai siaurai. Kaip pasaulį suvokia kūdikis? Nieko jis ten nesuvokia, jis visiškai priklausomas nuo tėvų, ypač nuo mamos. Būten šiuo metu siela, esanti tokiam kūne, yra pažeidžiamiausia, labiausiai priklausoma. Tačiau kūdikis virsta vaiku, tada paaugliu ir galiausiai brandžiu žmogum. Per tą laiką jis sukaupė kažkiek žinių apie savo kūną, apie aplinką t. y. Žemę, dėsnius ir pan. Mūsų suvokimą praplečia tiek fizinės, tiek dvasinės patirtys, bet labiausiai pastarosios. Kadangi sąmonė nemateriali, tai bus logiška, kad jos plėtimosi priežastis nebus materiali. O kas tada yra jos to plėtimosi priežastis? Žinios. Kokios? Tos, kurios atplėšia mus nuo žemės ant kurios stovim ir net nuo pačios Žemės planetos, nuo laikinumo, nuo ego. Žinios, kurios duoda mums žinot, kas esam, iš kur esam atėję, ką čia turim veikt, kur keliausim po mirties, kokie čia dėsniai veikia, kokia gyvenimo prasmė, tikslas, uždaviniai ir daug panašių dalykų. Šiandien gyvenam laikinume. Lankom darželį, mokyklą, dirbam, vedam, tekam, sulaukiam pensijos ir iškeliaujam kapinėsna. Bet ar nieko nepraleidžiam? Ar visa, ką girdim, matom, skanaujam, liečiam ir užuodžiam yra tai, ko mums užtenka, ko mums reikia? Iš tikrųjų mūsų tikslas yra kelt, plėst sąmonę. Varlės sąmonė neišeina už kaimo prūdo ribų, katės miega iki 18 valandų per parą, šunys graužia kaulus, o varnos knisa konteinerius. Tai kokia jų ta sąmonė? Tik mes, žmonės, gavę tokią dovaną, kurios daug žmonių, kaip matau, net neišpakuoja, nepasižiūri, ką jie gavę. Vieni jų neturi laiko, antri – noro, treti galvoja, kad ta dovana jiem nepelnyta ir dar galybė priežasčių. Bet mes turim lipt į kalną. Ir ne dėl vaizdo, ne dėl rezultato, bet dėl dėl proceso. Dažnai keliaujam nuo taško A iki taško B praleisdami proceso momentą, kuris čia yra svarbiausias. Nebūsim laimingi, tik sėkmingi, kaip pastebi psichologas Olegas Gadeckis, jei negyvensim procesu, sąmonės kėlimo procesu, jei nekaupsim dvasinių patirčių. Dvasinių, nes kūnas esam. Sunku suvokt, kad mes esam sielos, bet juk nesunku suprast, kad nesu pirštas, liežiuvis ar koja su pilvu. Mūsų užduotis – kuo greičiau tai suvokt.
Atgal stabdyt ne taip gerai sekas. Aš stoviu su rankom kišenėse, mašinas kalbina tik draugas. Sparčiai temsta. Viena mašina jam sustoja. Ją vairuoja vėl moteriškė, kuri pasako, kad mus galėtų paimti po kokių 20 minučių, kai tik grįš atgal aplankius pacientą. Nu tai ką, tenka man kelt ranką, nors nesu mėgėjas stabdyt. Iškart sustoja mašina. Vėl dvi tetulės! Paklausiusios ar nesu koks žudikas, jos atidaro dureles. Pasikviečiu draugą ir šokam vidun. Pro langą pasižiūrėję pamatom kad stotelėj, kurioj buvo draugas, stovi mašina. O tiek ilgai niekas jam nestojo! Suprantu tai kaip paraginimą ir man dažniau imtis iniciatyvos. Smagiai kalbėdamiesi parriedam centran.