Visai neseniai, prieš mėnesį, apturėjau įdomų patyrimą. Tuo metu dar buvau Norvegijos šiaurėje, už šiaurės speigračio, Budės (Bodo) mieste. Sugalvojom su draugu nusigauti į vietą, esančią maždaug už 20 km į šiaurės vakarus nuo Budės. Ten, pajūryje, yra toks Valvikos miestelis, šalia kurio stūkso penkių kalvų grandinė, kurių žemiausia – 712 m aukščio (Mjeldetinden), o aukščiausia – 780 m (Mjeldefjellet).
Dviračių neturim, pėsčiomis per toli, o ir laiko neužtektų iki vietos nusikabaroti ir parsibelsti atgal, tai kas belieka? Tranzuoti! Sustoja gal kokia dešimta stabdoma mašina – dvi linksmos moterėlės sutinka mus pavėžėti iki norimos vietos. Tai po keliolikos minučių vingiavimo fiordų keliu atsiduriam kelių trobų Mjeldės gyvenvietėj.
Išlipę ir padėkoję pavėžėjoms pasižiūrim, kad jau esame apie 100 metrų aukštyje, tai ko, manom, leistis žemyn į paplūdimį, jei jau nuo čia galim pradėti kopimą. Esam arčiausiai žemiausios kalvos. Pirmą kartą esu prie tokios aukštos kalvos, esančios prie vandens. Sunku suvokti jos aukštį. Tik tiek galėčiau pasakyti. Gal pora šimtų metrų, pasakyčiau, jei nežinočiau tikrojo jos aukščio. Bet buvęs prie mūsų televizijos bokšto ir skridęs oro balionu suprantu, kad net ir tie keli šimtai metrų jau per daug, tai gal koks pora šimtų – tiek duočiau.
Tai ką, pradedam kopti! Takelis vos matomai pramintas, tai pagal tai, kiek jis numindžiotas, galiu spręsti, kad kopiančių čia ne tūkstančiais, bet ir ne vienetais. Žinodamas Vilniaus televizijos bokšto lėkštės ir bendrą aukštį, paprašau draugo vis žvilgterėti į aukščio matuoklį, kad pasijaustumėm tarsi būtume televizijos bokšte.
Pradžioje tas kopimas toks turistinis, lengvas pasivaikščiojimas, bet gana greitai takelis statėja, daugėja birios skaldos, žemai likę namai ir keliai tolsta, mažėja. Tik kopdamas pradedu suprasti, kokia tai milžiniška kalva. Dar tik 500 metrų aukštis, o jau vaizdas kaip iš lėktuvo. Iš apačios visai kitaip ir mačiau, ir suvokiau.
Palipam dar porą šimtų metrų ir voila – mes jau viršūnėje, 712 metrų absoliučiame aukštyje! Vaizdas gniaužia kvapą, šiek tiek yra ir baimės. Daugiausia jos dėl to, kaip reikės saugiai nulipti, nes paskutinį šimtą metrų lipom praktiškai keturiomis byrančia skalda. Žinau, kad daugiausia nelaimių alpinizme nutinka ne kopiant, bet leidžiantis. Todėl, kad žmonės būna jau kiek pavargę, kiek atsipalaidavę ir gal labiausiai dėl to, kad leidžiantis pėda pastatoma nelabai tvirtai – ji slysta. Apskritai toks jausmas, kad tave kažkas iš nugaros stumia žemyn, nori tave nuo to kalno nuridenti.
Tolumoj matom visas šios fiordo dalies viršūnes. Vaizdas super! Džiaugiuosi, kad čia atsikabarojom.
Iš tikrųjų kopimą galima būtų palyginti su sąmonės plėtimusi. Kai esam žemai, t. y. kai neturim žinių, pasaulį suvokiam labai siaurai. Kaip pasaulį suvokia kūdikis? Niekaip jis jo nesuvokia – jis visiškai priklausomas nuo tėvų, ypač nuo mamos. Būtent šiuo metu siela, esanti tokiame kūne, yra pažeidžiamiausia, labiausiai priklausoma. Tačiau kūdikis virsta vaiku, tada paaugliu ir galiausiai brandžiu žmogumi. Per tą laiką jis sukaupia kažkiek žinių apie savo kūną, apie aplinką, t. y. Žemę, dėsnius ir pan.
Mūsų suvokimą praplečia tiek fizinės, tiek psichinės, tiek dvasinės patirtys, bet labiausiai – pastarosios. Kadangi sąmonė nemateriali, logiška, kad jos plėtimosi priežastis nebus materiali. O kas tada yra jos plėtimosi priežastis? Žinios. Kokios? Tos, kurios atplėšia mus nuo žemės, ant kurios stovim, ir net nuo pačios Žemės planetos – nuo laikinumo, nuo ego. Žinios, kurios duoda mums žinoti, kas esam, iš kur esam atėję, ką čia turim veikt, kur keliausim po mirties, kokie čia dėsniai veikia, kokia gyvenimo prasmė, tikslas, uždaviniai ir daug panašių dalykų.
Šiandien gyvename laikinume. Lankom darželį, mokyklą, dirbam, vedam, tekam, sulaukiam pensijos ir iškeliaujam kapinėsna. Bet ar nieko nepraleidžiam? Ar visa, ką girdim, matom, skanaujam, liečiam ir užuodžiam, yra tai, ko mums užtenka, ko mums reikia?
Iš tikrųjų mūsų tikslas yra kelti, plėsti sąmonę. Varlės sąmonė neišeina už kaimo prūdo ribų, katės miega iki 18 valandų per parą, šunys graužia kaulus, o varnos knisa konteinerius. Tai kokia jų sąmonė? Tik mes, žmonės, gavę tokią dovaną, kurios daugelis, kaip matau, net neišpakuoja – nepasižiūri, ką jie gavo. Vieni neturi laiko, kiti – noro, treti galvoja, kad ta dovana nepelnyta, ir dar galybė priežasčių.
Bet mes turim kopt į kalną. Ir ne dėl vaizdo, ne dėl rezultato, bet dėl proceso. Dažnai keliaujam nuo taško A iki taško B, praleisdami proceso momentą, kuris čia yra svarbiausias. Nebūsim laimingi, tik sėkmingi, kaip pastebi psichologas Olegas Gadeckis, jei negyvensim procesu – sąmonės kėlimo procesu, jei nekaupsim dvasinių patirčių. Dvasinių, nes kūnas mes nesam. Sunku suvokt, kad esam sielos, bet juk nesunku suprast, kad nesu pirštas, liežuvis ar koja su pilvu. Mūsų užduotis – kuo greičiau tai suvokti.
Atgal stabdyti ne taip gerai sekasi. Stoviu su rankomis kišenėse, mašinas mėgina stabdyti tik draugas. Sparčiai temsta. Viena mašina jam sustoja. Ją vairuoja vėl moteriškė, kuri pasako, kad mus galėtų paimti po kokių 20 minučių, kai tik grįš atgal aplankiusi pacientą. Nu tai ką, tenka man kelti ranką, nors nesu mėgėjas stabdyti. Iš karto sustoja mašina! Vėl dvi tetulės! Paklaususios, ar nesu koks piktas dėdė, jos atidaro dureles. Pasikviečiu draugą ir šokam vidun. Pro langą pasižiūrėję pamatom, kad stotelėje, kurioje buvo draugas, stovi mašina. O tiek ilgai niekas jam nestojo! Suprantu tai kaip paraginimą ir man dažniau imtis iniciatyvos. Smagiai kalbėdamiesi parriedam į centrą.