Rami sausio diena, didžiosios metų šventės pasbaigė, vėl darbai, namai. O man lauke daug sniego, nešalta, tai išlindau su dviračiu. Važiuoju palei gelžkelį link Marcinkonių, kartoju mantrą ant karolių, nusiverčiau, vėl važiuoju. Aplink tuščia, ramu. Tokia meditacija, labai gera. „Tai iki kur čia mint“, – galvoju. “Iki Dalgiakalnio“, – pareina mintis. Bet kad per vėlai išmyniau, o ir kelio 20 kilometrų vienon pusėn. „Ai dzin, važiuojam“, – galvoju. Bile koks sniegas, ledas visur. Nuklampojau iki bokšto dviratį palikęs krūmuosna, nes pakeliui privirtę medžių, tai kad būtų greičiau. Vėjas, pušys nerimsta, plaikstos sniegas, bet bokštas kaip prikaltas. Kopėčios apsnigtos. Tai paprašau Viešpaties Nrisimhos apsaugos ir lipu. Lipu lėtai, atsargiai, valau kiekvieną pakopą. Vėjas stiprėja, bet siūbavimo nesijaučia. Nesižvalgau, nes slidu. Dar keli metrai, metras ir voila! Viršūnė! Dzūkijos Everestas! Pirmą kartą, kai čia buvau, buvo tamsu, tai net nelipau, nes nei mačiau kiek tas bokštas stiebias, nei kokia ten jo būklė. Antrą kartą buvo rūkas, trečią – žalias pušų viršūnių kilimas, o šiandien – sniegas. Dangus šviesiai apniukęs ir ta pušų viršūnių jūra. Viskas ošia. Atrodo kaip audringa jūra, bet čia šanti jūra, ramybė, tyla, meditacija. Nei iš oro baliono nebuvo tokio įspūdžio, nei iš lėktuvo.
Šįkart bokšte pabuvau kiek ilgiau, pameditavau į gamtą, į vėją, į šaltį. Aplink nė gyvos dvasios. Iki namų 17 kilometrų, iki artimiausio kaimo – 5 kilometrai. Tas pasibuvimas labai gilus, pakraunantis, bet nuo mynimo visas sukaitęs, vėjas stiprus, tai jaučiu, kad jau atšiauru daros, o dar mint namo. Spėju pagalvot: „O, medžiai, jūsų čia tiek daug, jūsų čia visa jūra. Stiebiatės šviesian dangun. Ramybė jūsų viršūnėse ir zirzalynas, širšalynas ten, apačioj. O apačioj mes tokie maži ir tokie užmti, kad neturim laiko nė galvos pakelt. Apačia visa tokia veikli, užimta, paviršutiniška, materiali, o štai čia viršuj taip dieviška, mums, sieloms taip artima, bet per mūsų darbukus taip tolima. Čia, viršūnėj man nėra laiko, nėra puodų, šaukštų, dušo, kojinių, konteinerių, malkų, laidų, interneto. Visko tiek daug, o kas iš to? Kur su visu tuo aš einu? Ar nusitempsiu paskui save malkas, internetą, šaukštus su puodais? Ką veikiu gyvenime? Aš laisvas rinktis kur eit: lestis ten, apačion ar likt čia, ieškot savęs, atsakymų, Dievo. Juk nedaug laiko turiu. Dar gal šiek tiek dienų, metų ir viskas, pabaiga. Tai ar nesigailėsiu ką padaręs ir ko ne? Ar būsiu kada laimingas? Laimė procese ar rezultate? Viskas taip laikina, bet čia, šalia yra amžinybės vandenynas, bet mes per savo darbų kopas neturim laiko prie jo nueit, per savo mašinų variklius negirdim jo alsavimo, užkištom nosim nesuuodžiam jo. Sėdėdami prie šilto tarybinio radiatoriaus nejaučiam jo. Bet bus tokia diena, kai prie jo atsiidursim, atsidusim neatėję prie jo anksčiau. Gailėsimės ne jo, bet savęs, kad esam tokie akli ir kurti. Atrasim vieną dieną savo dvasinės praktikos, dvasinio kelio Dalgiakalnį. Užlipsim ir verksim.“